Įspūdingi drugiai – kaukolėtieji sfinksai: juos pamatyti pasiseka tikrai ne visiems

Vasarai baigiantis pievose, gyvenviečių gėlynuose žmonės dažnai pastebi plazdenančius ryškiaspalvių drugelių būrelius. Dažniau matomi drugiai baltukai, admirolai, usninukai, pastebimos spungių sankaupos.
Tai yra gerai žinomi dieniniai drugiai migrantai, kurie saulėtomis dienomis būriuojasi ir renkasi ant augalų žiedų. Nakties metu aktyvūs drugiai migrantai yra rečiau pastebimi. Vienas kitas jų atskrenda į įvairius šviesos šaltinius.

Daugiausiai migruojančių drugių stebime vasaros antroje pusėje ir rudens pradžioje.

Tai drugiai, kurie iš labiau į šiaurę nutolusių vietovių traukia į pietus.

Vienas iš įdomiausių migruojančių drugių yra kaukolėtasis sfinksas. Tai įspūdingos išvaizdos ir dydžio drugys (bendras prekinių sparnų ilgis siekia iki 130 mm), ant drugio nugarėlės yra piešinys, primenantis žmogaus kaukolę. Labai įspūdingi ir vikšrai, kuriuos galima rasti bulvių laukuose, į juos atkreipia dėmesį net ir vabzdžiais nesidomintys žmonės. Dėka savo išskirtinės išvaizdos, kaukolėtasis sfinksas yra bene dažniausiai minimas grožinėje literatūroje ir įvairiuose mituose bei legendose drugys.

Kaukolėtieji sfinksai paplitę Afrikoje, pietų Europoje, Mažojoje Azijoje, tačiau šiam drugiui būdingos tolimosios migracijos ir neretai jie pasiekia Centrinę Europą ir mūsų šalį. Vasaros pradžioje drugiai migruoja iš pietų į šiaurę, dėdami kiaušinėlius ant bulvių lapų. Suaugusį drugį, kuris aktyvus naktimis, Lietuvoje pamatyti pasiseka retai kam, dažniau galime aptikti jų vikšrus, o kasant bulves – žemėje aptikti lėliukes – tai vasaros pradžioje migravusių drugių palikuonys.

Ryškiaspalviai, geltonos ar žalsvos spalvos vikšrai su šonuose esančiais melsvais, nugaroje smailiu kampu susijungiančiais dryžiais užauga iki 10-13 centimetrų ilgio, kaip ir visų sfinksų vikšrų, uodeginės dalies viršuje yra „ragas“, šios rūšies jis lenktas, geltonas. Rugpjūčio mėnesį vikšrai žemėje virsta lėliukėmis, ir, jei pavyksta sėkmingai užbaigti vystymąsi, anksti rudenį išsiritę drugiai traukia į pietus. Lėliukės Lietuvos sąlygomis peržiemoti negali.

Drugių tyrėjus labai domina, kokiais keliais kaukolėtieji sfinksai skrenda per Lietuvą, kiek gausūs jie buvo ir kaip pasisekė išgyventi jų palikuoniams. Informacija apie rastus vikšrus gali padėti atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų.

Dėkingi būtume už informaciją apie pastebėtus šiuos spalvingus drugių vikšrus. Svarbiausia – šiuos radinius nufotografuoti ir nuotraukas bei informaciją apie vietovę siųsti elektroniniu paštu: [e-mail].

Šiemet pirmoji informacija mus jau pasiekė rugpjūčio pradžioje iš Marijampolės raj. Paželsvių kaimo, vikšrų, kuriuos bulvėse rado p. Vincas Aleksandravičius, nuotraukas atsiuntė p. Eglė Rubavičienė.

Kartu stebėdami ir pažindami mus supantį pasaulį praplėsime savo pažinimo ribas ir praturtinsime žinias apie Lietuvos gamtą.