Vėjalandė šilagėlė – puošni pavasario gėlė, geriausiai pažįstama Pietų ir Rytų Lietuvos gyventojams bei šio regiono miškų lankytojams. Smėlėtame dirvožemyje, atvirose ir šviesiose vietose šilagėlės po žiemos pradeda augti balandžio pradžioje.

Profesorius Tada Ivanauskas, šilagėlę vadinęs pačia gražiausia gėle, taip aprašo šį metą: „Jų žiedų dar nematyti, tik pumpurai, iš kurių turės išsivystyti nuostabiai gražus lieknas, švelnus miško augalas. Tie pumpurai, apžėlę tankiais žilais plaukeliais, susiglaudę tarytum jauni žvėriukai savo guolyje, kad apsisaugotų nuo priešaušrio šalnų.“

Iš tikro – „pūkai“ dengia visą vėjalandės šilagėlės žiedo kotą ir lapelius. Jie neabejotinai apsaugo augalą nuo ryto šalčio, kuris smėlynuose tokiu metu gali pakąsti lepesnį augalą. Atvirose, saulės šildomose vietose šilagėlės auga labai greitai – kartais (ypač sausringą ir karštą pavasarį) jų žiedai pakyla per keletą dienų, o dar po 2 – 3 dienų ima džiūti ir ruduoti.

Šilagėlių žydėjimo pabaiga sutampa su beržų sprogimu, gegutės grįžimu ir kurtinių tuoktuvių lūžiu: tada tuokvietėse ima lankytis patelės, kurios greitai pradės dėti kiaušinius ir perėti. Gegužės pradžioje šilagėles rasime retai, gal tik pavėsiuose, kadagių tankmėje. Todėl turime skubėti jas pamatyti – ne rytoj, o šiandien. Nes rytoj jų jau gali nebūti.

Tačiau paraistėse, prie aukštapelkių augančios šilagėlės savo žiedų netenka dar anksčiau. Iš tuokviečių atskridę tetervinai ir kurtiniai snapais gnaibo ir lesa šilagėlių žiedus ir sultingus, vešlius stiebus. Tokiu metu smėlynuose šviežio augalinio lesalo nedaug, todėl paukščiai taip paįvairina savo maisto racioną. Kad čia tikrai darbavosi tetervinai ar kurtiniai ir nulesė šilagėlių žiedus, suprasime smėlyje radę jų pėdsakus ir prie nulestų augalų pabirusias išmatas.