Ar žinojote, kad dramblio patelės nėštumas trunka net 22 mėnesius? Negana to, jos atsiveda jauniklius, kurie tikrai galėtų pretenduoti į rekordų knygą – ką tik gimę drambliai sveria nei daug, nei mažai - apie 113 kg. Tačiau net ir būdami tokio įspūdingo svorio, gimę drambliukai yra visiškai akli ir absoliučiai priklausomi nuo savo mamų bei visos dramblių bandos.
Kai jaunikliai auga, jais rūpinasi visa dramblių banda, o tai reiškia, kad maži drambliukai turi daugybę „auklyčių“. Kol jos šokinėja apie naujai gimusius drambliukus, jų mamos stengiasi suvartoti kaip įmanoma daugiau maisto tam, kad turėtų pakankamai pieno ir pajėgtų išmaitinti savo mažylius. Kartais toks maitinimo laikotarpis gali tęstis nuo keturių iki šešių metų. Dramblių patelės yra atsidavusios savo palikuonims. Tarp jų užsimezga glaudūs ryšiai, kurie išlieka 50 metų.
Šaltakraujis gyvūnas ir motiniškas rūpestis bei šiluma iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suderinami dalykai, tačiau aligatorių pavyzdys yra viena iš išimčių. Aligatoriai lizdus suka iš pūvančių organinių medžiagų, lizdo šiltumas nulemia, kokios lyties jaunikliai gims. Taigi lizdai ant sausų lapų yra šiltesni nei tie, kurie susukti ant šlapių pelkynų, todėl juose išsiperi daugiau vyriškos lyties jauniklių (šaltesniuose lizduose būna daugiau moteriškos lyties jauniklių).
Kai tik aligatoriaus patelė nusprendžia, kokios lyties jauniklio norės, ima labai aktyviai saugoti savo lizdą nuo priešų – priešais gali tapti net aligatorių patinai, kuriuos lizdai labai traukia. Po to kai padėti kiaušiniai prasikala, ji neša jauniklius į vandenį, kur toliau metus laiko jais rūpinasi, vildamasi, kad jie norės pasilikti netoli namų.
Orangutanų patelės jauniklius atsiveda tik kas aštuonerius metus (tai ilgiausias periodas tarp šimpanzių rūšies). Orangutanų jaunikliai yra visiškai priklausomi nuo savo mamų ištisus dvejus metus. Pirmuosius ketverius savo gyvenimo mėnesius orangutanų jaunikliai palaiko nuolatinį fizinį kontaktą su savo mamomis, yra nuolat į jas įsikibę. Pirmojoje jų vystymosi stadijoje motina labai daug laiko skiria savo jaunikliams. Net ir tuomet, kai jie paauga, palaikomas glaudus ryšys – pavyzdžiui, maitinimas krūtimi gali trukti net iki penkerių jauniklio gyvenimo metų. Moteriškos lyties jaunikliai su motinomis praleidžia ilgesnį laiką, nes iš jų mokosi motinystės įgūdžių.
Įdomu tai, kad didieji ragasnapiai – tiek patelė, tiek ir patinėlis - galėtų pretenduoti į geriausių tėvelių titulą, nes abu pasidalina pareigomis ir dirba kaip komanda, besirūpinanti savo palikuonimis. Ragasnapio patinėlis suranda tinkamą medį patelei perėti kiaušinius – motina įsikuria visam perėjimo etapui tamsioje medžio drevėje ir visą dieną ten sėdi, rūpindamasi padėtais kiaušiniais, o patinėlis visą dieną ieško šeimai maisto ir neša stropiai rastą grobį atgal į lizdą.
Abiejų pareigos beveik vienodai svarbios, nes vienam tenka rūpintis kiaušiniais, kad jie neatšaltų ir kantriai laukti sugrįžtančio partnerio, o kitam tenka visą dieną stropiai dirbti, kad šeima apskritai turėtų ką ėsti. Po to, kai iš kiaušinių išsirita jaunikliai, tėvai nepaliauja dalintis pareigomis ir kartu rūpintis šeimos lizdeliu.
Aštuonkojo patelė per savo reprodukcinį laikotarpį padeda nuo 50 iki 200 tūkst. kiaušinėlių, priklausomai nuo aštuonkojo rūšies. Po to kai kiaušiniai padedami, mėnesį ar net du patelė rūpinasi savo kiaušinėliais, saugodama juos nuo plėšrūnų ir netgi stumdama vandens sroves nuo kiaušinėlių tam, kad jie gautų pakankamai deguonies. Per visą perėjimo laikotarpį aštuonkojo patelė nemedžioja ir dažnai pritrūkusi maisto ima ėsti savo pačios galūnes tam, kad galėtų išgyventi. Kai tik kiaušiniai pradeda skilti, motina turi palikti tuos jauniklius, kurie per silpni ir negalės išgyventi. Dėl savo sunkaus darbo besirūpinant palikuonių saugumu, aštuonkojų patelės dažnai gaišta beveik iškart po to, kai kiaušiniai išsirita.
Dauguma vabzdžių nėra itin rūpestingi tėvai, tačiau auslindų patelės yra išimtis. Savo kiaušinėlius jos apgaubia šiluma, saugo juos nuo grybelio, nuolat gina nuo pavojų. Per visą perėjimo laikotarpį jos nieko daugiau neėda, išskyrus savo pačių kiaušinėlius, kurie sugenda ir nebėra vilties, kad iš jų išsiperės jaunikliai. Po to kai kiaušiniai prasikala, auslindos dar kurį laiką rūpinasi savo palikuonimis ir netgi atrajoja jiems maistą. Jeigu per šį perėjimo etapą motinai kas nors atsitiktų, ją jaunikliai gali suėsti, kad išgyventų.
Po to kai pradeda lauktis palikuonių, baltosios meškos turi tiek priėsti, kad galėtų priaugti dvigubai svorio ir vėliau, badaudamos ir besirūpindamos savo mažyliais, turėtų pakankamai atsargų išgyvenimui. Rudenį nukritus temperatūrai meškos išsikasa motinystės urvą, į kurį veda tunelis, ir ten praleidžia visą nėštumo periodą. Skirtingai nei žiemojantys gyvūnai, besilaukiančios meškos nuolat nemiega ir jų kūno temperatūra nenukrenta. Kai meškų jaunikliai gimsta, jie būna akli ir sveria ne daugiau nei kilogramą. Pavasarį, išlįsdami lauk iš urvo, meškučiai jau būna priaugę svorio ir sveria apie 13-14 kg. Pirmąsias kelias savaites meškiukams reikia apsiprasti būti lauke, išmokti vaikščioti sniegu, todėl motina juos nuolat prižiūri ir jais rūpinasi. Pirmuosius dvejus metus motina moko savo mažylius medžiojimo įgūdžių, gina juos nuo plėšrūnų, taip pat ir baltųjų meškų patinų. Įdomu tai, kad meškų patinai gali suėsti jauniklius, o štai suaugusios patelės priglobia net ne savo mažylius ir jais rūpinasi.
Vorų pasaulyje būtent plėšriavorių patelės yra žinomos kaip vienos geriausių, savo jaunikliais labiausiai besirūpinančių mamų. Kai dauguma vorų kiaušinėlius palieka voratinklyje ir keliauja savo keliais, plėšriavorių patelės savo kiaušinėlius nešiojasi su savimi, specialiame prie kūno prikibusiame „kokone“. Net ir tuomet, kai voriukai išsirita, motina leidžia jiems lipti sau ant nugaros ir nešioja juos tol, kol šie būna pasirengę gyventi savarankiškai.
Pandų patelės paprastai susilaukia per visą gyvenimą tik vieno jauniklio, kuriuo labai rūpinasi. Gimus dviems palikuoniams, motina atstumia vieną jų.
Užauginti imperatoriškiesiems pingvinams jauniklį yra vienas didžiausių gyvenimo iššūkių. Tiek mama, tiek ir tėtis turi įdėti didžiules pastangas, kad jiems pavyktų didžiuliame šaltyje išperėti kiaušinį. Imperatoriškųjų pingvinų patelės padeda kiaušinį ir palieka jį prižiūrėti patinui. Pačios keliauja beveik 119 km iki jūros gaudyti žuvies ir grįžta atgal pas savo šeimą su grobiu. Tuomet patelė apsikeičia su patinu vietomis – ji lieka saugoti kiaušinio, o patinas keliauja tą patį atstumą iki jūros vėl sugauti žuvies.
Parengta pagal neatorama.com ir time.com informaciją.