Įvertino norą medžioti gandrus: reikia tyrimų

Baltųjų gandrų Lietuvoje gyvena apie 20 tūkst. porų, tačiau nors populiacija yra gausi, nereiškia, kad ji tokia ir išliks. O kalbos, kad galbūt laikas susimąstyti apie gandrų medžioklę, reguliuojant jų populiaciją, nėra paremtos jokia gilesne analize, todėl negali būti vertinamos rimtai, sako Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Dagys.

Ketvirtadienį viešėjęs baigiamajame renginyje apie mažojo erelio rėksnio apsaugą Lietuvos miškuose, ornotologas pristatė prieš dvejus metus baigtą projektą apie baltųjų gandrų lizdų inventorizaciją Lietuvoje ir sutiko atsakyti į GRYNAS.lt klausimus apie baltojo gandro populiacijos pokyčius, šiems paukščiams kylančias grėsmes ir kai kuriuos visuomenėje sklandančius mitus.

- Mindaugai, jūs pristatymo metu minėjote, kad nors baltųjų gandrų rūšis yra gausi, tai visai nereiškia, kad ji tokia ir liks. Kokias didžiausias grėsmes įžvelgiate, galbūt ne šią akimirką, bet netolimoje ateityje?

- Jeigu žiūrėtume globaliai iš Vakarų Europos šalių karčios patirties, pavojingiausi dalykai yra tie, kurie paveikia visą populiaciją plačiuoju mastu – tai gandrų mitybinė bazė. Jei paukštis nesusikraus lizdo medyje, susikraus ant stulpo, ypač, kai įprato perėti ant elektros laidų, tokių stulpų – du milijonai Lietuvoje, jie gali krauti lizdų kiek nori. Aišku, yra savų niuansų – galbūt daugiau jų žūva. Bet jeigu gandrų maisto buveinė pasikeičia taip, kad sunku susirasti maisto, tada kenčia jų produktyvumas, užauga mažiau jauniklių, patys paukščiai būna blogesnės būklės, gali, pavyzdžiui, praleisti perėjimo metus. Didžiausi pokyčiai ten, kur išnyko gandrai, buvo sukelti žemės ūkio intensyvumo, kai naudojama daug chemijos, yra monokultūros, didžiuliai laukai intensyviai ariami, sėjami, pjaunami. Gandras yra toks paukštis, kuriam reikia ir kraštovaizdžio įvairovės – pievų, tačiau per daug apleistos pievos irgi negerai.

Turbūt jau nebegrįšime į tuos laikus, kai kiekvienas kaimo žmogus turėjo savo karvutę, šienavo pievas dalgiu ir pan., bet iš tikrųjų vystant žemės ūkio politiką reikia į tai atsižvelgti. Tai aktualu daugumai paukščių rūšių – ir griežlei, meldinei nendrinukei.

Gandrams labai pakenkia ir melioracija. Įvairesniame kraštovaizdyje mitybinė bazė yra geresnė, mitybos objektų daugiau ir paukščiai lengviau jo susigauna. Paukščių populiacija yra tikrai didelė, perėjimo sėkmingumas aukštas, bet tai gali labai greitai pasikeisti. Tam tikrų požymių jau matosi. Pavyzdžiui, pievų suarimas. Prieš kelis metus ariamų pievų atsirado daugiau. Tokioje pievoje gandrams maisto mažiau - nebelieka pelėnų, varliagyvių. Monokultūros, dideli laukai mažina įvairovę ir tai per pakankamai trumpą laiką sunaikina gandrų populiaciją labai greitai.

- Ar tai ir buvo vienas iš veiksnių, lėmusių, jog Latvijoje per panašų laikotarpį, kai Lietuvoje gandrų beveik padvigubėjo, jų skaičius beveik nepakito arba net ir šiek tiek sumažėjo?

- Sunku pasakyti. Tikrai priežasčių nežinau. Latvijoje gandrų populiacijos augimas buvo fiksuojamas anksčiau kaip ir daugelyje kitų Europos šalių. Latvijoje procesai po Nepriklausomybės atkūrimo turėjo būti panašūs kaip ir Lietuvoje: žemės buvo apleistos, sovietmečiu propaguotas intensyvus žemės ūkis, daugiau naudota chemijos, trąšų. Galbūt Latvijoje dabar vėl intensyvėja žemės ūkis, gandrų populiacija stabilizavosi anksčiau nei pas mus, bet nesinorėtų spekuliuoti dėl tų priežasčių.

- Vykdant baltųjų gandrų lizdaviečių inventorizaciją suskaičiavote per 20 tūkst. gandrų porų. Ar tiek ir gyvena Lietuvoje?

- Mes suskaičiavome 21 192 lizdus, tačiau dalis jų buvo neužimtų. Užimtų suskaičiavome 18 800. Dalis gandrų neperi, dalies lizdų tikrai neradome – 100 proc. negali padaryti nei vienos apskaitos. Todėl ekspertiniu įvertinimu, atsižvelgiant į apskaitos tikslumą, konstatavome, kad baltųjų gandrų porų Lietuvoje yra apie 19,5-20 tūkst. Jau praėjo kokie penki metai, iš visos Lietuvos duomenų neturime, bet stebime situaciją Vilniaus rajone – šioks toks augimas yra, bet tikrai ne toks intensyvus. Galima spėti, kad populiacija dar šiek tiek paaugo.

- Kai gandrų populiacija auga, vis garsiau pasigirsta kalbos apie galimybes ją reguliuoti. Kartais iš medžiotojų ir kitų suinteresuotų pusių girdisi pasvarstymų, kad galbūt reikėtų pradėti gandrus medžioti. Kaip jūs vertinate tokias kalbas?

- Man atrodo, kad ir patys medžiotojai toli nenueina su siūlymais, kad reikia medžioti, nes, manau, ne tame amžiuje gyvename, kad laisvai sakytume, jog reikia reguliuoti tą ar aną. Kas keisčiausia, kad niekur nesu matęs realių skaičių apie tuos pačius kiškius, kuriuos neva sulesa gandrai. Jeigu tai tokia aktuali tema, tie patys medžiotojai turėtų būti suinteresuoti šitą dalyką ištirti. Tikrai abejoju, kad gandras tikrai yra pats pagrindinis kaltininkas, kad kiškių populiacija mažėja. Bet tai tik nuomonė, nes nesame to tyrę. Nesu matęs jokių skaičių, yra tik pasvarstymai, kad anksčiau kiškių buvo daug, dabar mažiau, gandrų daugėja, reiškia, kad jie ir kalti. Tokiu būdu išvados nedaromos. 

Didžiausi pokyčiai, ten, kur išnyko gandrai, buvo sukelti žemės ūkio intensyvumo, kai naudojama daug chemijos, yra monokultūros, didžiuliai laukai intensyviai ariami, sėjami, pjaunami.

M. Dagys

Kalbama emocijomis: kažkas matė, kad gandras kiškį „valgė“. Be abejo, toks dalykas galimas. Gandras yra stambus paukštis, tačiau šneka gali eiti tik apie mažą kiškiuką – jauną, paliegusį. Gandras yra toks paukštis – jis lesa viską, kas pakliūna, kas tinkama pagal dydį. Tai, kad jie gali maitintis ir kiškučiais, ne paslaptis, bet jų mitybos nesame tyrę. Šešti metai kaip darome tyrimus, stebime gandrus. Aš pats gandro, lesančio kiškį. Kad lesa pelėnus ir netgi žiurkes, esame matę - ir gana dažnai. Taigi mityba gandro yra labai įvairi ir kiškis tikrai nėra specifinis maistas, kurio jis ieškotų. Apmaudu, kad daromos pakankamai rimtos išvados neturint duomenų. Dažnai tai skamba ir iš pakankamai aukštų valdininkų lūpų, sakoma be jokio pagrindo.

Jeigu tai yra aktuali problema, turėtų būti padaromi tyrimai.