Nuo 1979 m. lūšys Lietuvoje nemedžiojamos, o 2000 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 2007 m. išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje konstatuojama, kad Lietuvos populiaciją sudaro apie 30–40 lūšių ir tai yra kritinė riba. Šiuo metu lūšių mūsų šalyje padaugėjo. Skaičiuojama, kad įgyvendinus specialią lūšių veisimo programą jų yra 97. O medžiotojų bendruomenė jau pradėjo galvoti, kaip vėl mažinti populiaciją.
Nebeliks nei stirnų, nei danielių
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas ir Seimo narys Bronius Bradauskas teigia, kad Lietuvoje laikas pradėti medžioti lūšis.
Anot jo, lūšių galima sutikti gamtoje, tačiau vis rečiau matomos stirnos: „Tikrai reikia pradėti galvoti apie jų medžioklę ir derėtis su Europos Sąjunga, nes lūšis yra Raudonojoje knygoje. Latvijoje lūšys yra medžiojamos ir nieko baisaus neįvyksta. Pats esu dalyvavęs medžioklėse. Viename didžiuliame miške, esančiame Ukmergės rajone, per visą dieną niekas nematė nei vienos stirnos, o lūšis net penkias matė. Tas disbalansas yra pakankamai didelis.“
Anot Seimo nario, saugodami tam tikras rūšis vėliau galime sau pasidaryti „meškos paslaugą“, nes jų labai padaugės.
„Lūšių buvo nedaug, reikėjo jas pasaugoti, bet viskam turi būti ribos. Kaip ir kormoranai buvo įtraukti į Raudonąją knygą, o dabar matote, kas dedasi Kuršių nerijoje, siaubo filmus ten galima statyti“, - piktinosi B. Bradauskas.
Lūšį vadina kenkėju
„Per apskaitą tikrai ne visi miškai buvo apeiti, be to, per apskaitą einama tam tikru maršrutu. Jeigu maršrutas yra per vidurį miško, o lūšis išėjo į kitą miško pusę, niekas jos nepastebėjo. Medžiotojų nuomone, jų čia yra ne aštuonios, o keturis ar penkis kartus daugiau. Be to, lūšis yra miško kenkėjas, ypatingai kenkia stirnoms, juk jos maitinasi kiškiais ir stirnomis, o ne grybais ir ne uogom“, - sakė K. R. Galvelis.
Anot medžiotojo, visi medžiotojų būreliai rajone kalba, kad lūšių padaugėjo, randama stirnų griaučių: „Lūšys turi tokią bėdą, kad paėdusios šviežios mėsos ją palieka ir nebegrįžta prie jos. Mūsų krašte lūšių yra daug, pas mus yra pasienio miškas su Latvija, o latviai juk lūšis medžioja. Didžiausią dalį lūšių jie ir sumedžioja Lietuvos pasienyje.“
Pašnekovas aiškino ne kartą matęs lūšį, be to, jos yra labai drąsios, net už 50 metrų nuo žmogaus ramiausiai sau žaidžia, guli ant rąstų krūvos.
Veistos dirbtinai
Visgi lūšys Lietuvoje veisiamos pagal Aplinkos ministerijos programą dėl lūšių ir didžiųjų apuokų grąžinimo į laisvę. Galiausiai jos būna išleidžiamos į gamtą iš anksto parinktose vietose.
Lūšis Lietuvos miškuose niekada nebuvo labai gausi. XIX–XX amžių sandūroje ši rūšis ėmė nykti. Prie to ypač prisidėjo miškų naikinimas, suintensyvėjęs karų ir suiručių metais, brakonieriavimas. XX a. pirmoje pusėje lūšių populiacija siekė kelias dešimtis. Nors antroje XX a. pusėje (ypač apie 1970–1980 m.) lūšių gausa ėmė didėti, jas buvo leista medžioti, tačiau šis pokytis buvo labai nestabilus. Štai 1965 m. Lietuvoje gyveno 40 lūšių (14 iš jų buvo sumedžiotos), 1970 m. – 140 (13 sumedžiota), 1975 m. – 200 (17 sumedžiota), 1980 m. – 120 lūšių, 1985 m. – 200, 1988 m. – 215, 1990 m. – 170, 1995 m. – 100, 2000 m. – 87 lūšys.
Kam reikėjo veisti lūšis?
Medžiotojo Dariaus Gudačiausko nuomone, nereikėjo dirbtinai veisti lūšių, jeigu dabar reikės jas šaudyti. Pasak jo, toks elgesys su gyvūnais nėra humaniškas.
Anot pašnekovo, jeigu lūšių padaugėjo tiek, kad jos kelia grėsmę kitiems gyvūnams, galbūt nereikėjo jų veisti dirbtinai. Kaip teigė pašnekovas, prieš priimant svarbius sprendimus visuomet reikia plačių diskusijų, kad būtų išgirstos visos nuomonės. „Diskusija galėtų būti apie tai, kam reikėjo veisti lūšis, jei dabar vėl jas norime medžioti. Kažkas turėjo apie tai pagalvoti. Manau, kad būtent šio konteksto diskusijoje labai trūksta. Iš pradžių kažkas padaro nesąmonę, o po to, atsiranda problema ir kažkas turi ją spręsti", - GRYNAS.lt kalbėjo medžiotojas.
Kol kas medžioklė neįmanoma
Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas teigė, kad kol kas nėra teisinių prielaidų tokioms diskusijoms.
Anot pašnekovo, kol lūšys dirbtinai veisiamos, nebus leidžiama jas medžioti: „Bet diskutuoti apie tai, kiek jų turėtų būti ir koks yra optimalus populiacijos dydis, galima. Visgi už europines lėšas yra vykdoma lūšių gausinimo ir paleidimo į laisvę programa, todėl jų medžioklė kol kas neskambėtų logiškai.“
V. Vaičiūnas GRYNAS.lt anksčiau yra teigęs, kad galbūt kai kuriose teritorijose reikėtų sustabdyti lūšių veisimą.
„Lūšys yra nemedžiojama, bet yra įvairiausių pamąstymų. Valstybei reikia žinoti, ką ji turi – ne tik turėti informaciją apie medžiojamus gyvūnus, bet ir apie tuos, kurie yra saugomi, tada galima toliau modeliuoti, ar kryptingai tęsti populiacijos gausinimo programas, ar galbūt yra signalų, kad kai kur lūšių tankis jau yra pakankamai didelis ir ten apie papildomą veisimą ir paleidimą į laisvę nereikia kalbėti“, - kalbėjo V. Vaičiūnas.
Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vedėjas Stanislovas Žebrauskas savo ruožtu GRYNAS.lt yra sakęs, kad apie lūšių medžioklę kalbėti dar kur kas per anksti, nes jų didėjimas vyksta labai lėtai.
„Kol kas apie tai nekalbama, kadangi jų didėjimas vyksta labai iš lėto. Reikia vykdyti stebėseną, kad matytumėm, kai jų skaičius pasieks kritinę ribą. Plėšriems gyvūnams didelę įtaką turi aplinkos sąlygos. Jeigu maisto yra, jie gyvena tos vietose, kai maisto nebėra, jie išsikrausto. Kol bus pakankamai stirnų ar kitų gyvūnų, lūšys tam tikruose regionuose gyvens, bet kai jos jas išpjaus, ieškosis maisto kažkur kitur. Šių gyvūnų populiacijos dydis labai priklauso nuo mitybinės bazės“, - aiškino S. Žebrauskas.
Vien medžiotojų noro neužtenka
Buvęs aplinkos ministras, europarlamentaras Valentinas Mazuronis palaiko Aplinkos ministerijos poziciją, teigdamas, kad medžiotojų nuomonė neturėtų būti vienintelis argumentas šioje diskusijoje.
„Manau, kad skubėti su medžioklėmis nereikėtų. Suprantu medžiotojų norą šaudyti, medžioti trofėjus, jiems tai yra įaugę kraujyje, bet juk vykdomos specialios lūšių dauginimo programos. Neturiu tokios informacijos, kad jos darytų ypatingai tragišką žalą kažkurioje vietoje“, - sakė V. Mazuronis.
Anot jo, medžiotojus galima suprasti, bet nebūtinai reikia su jais sutikti: „Nemanau, kad negalima diskutuoti apie tai. Diskutuoti galima apie visą, bet iš tiesų būčiau prieš greitą medžioklės pradžią, juolab, kad tos rūšies atsigavimas Lietuvoje taip iš lėto vyko. Vien medžiotojų noro, nors aš juos gerbiu ir myliu, šitoje vietoje neturėtų užtekti.“
Medžiotojai lūšims pavydi
„Aišku viena, kad jeigu lūšių bus per daug, tai pajus visi aplinkui. Medžiotojai dažnai sako, kad lūšys išpjovė jų stirnas. Taip, lūšys pjauna stirnas, tačiau jos nėra medžiotojų. Jų požiūris yra iškreiptas, jie galvoja, kad miškas yra jų tvartas. Kuriam dabar lūšis padarė tiek žalos? Jos tiesiog iš medžiotojų atima porciją, negi medžiotojas gali reikšti pretenzijas laukiniam gyvūnui, kad jis maitinasi“, - stebėjosi P. Adeikis.
Vis dėlto argumentai, kad iš lūšių medžioklės nėra naudos, nes šio gyvūno mėsa yra nevalgoma, specialistui, kuris ir pats yra medžiotojas, atrodo juokingi.
„Man buvo iš Estijos atvežta rūkyta lūšis. Nevalgomų gyvūnų nėra, yra tik stereotipai ir tradicijos. Be to, juk medžiojama ne tik dėl mėsos, bet ir dėl trofėjaus. Lūšies vertingiausia dalis yra kailis, manau, kad visos ponios norėtų pasipuošti lūšies kailiniais. Lygiai taip pat trofėjus yra kaukolė“, - pasakojo P. Adeikis.
Paklaustas, ar lūšis padaro kokios nors žalos žmonėms, specialistas teigė, kad žmonių lūšis nepuola, nebent būtų su vaikais ir įspausta į kampą: „Man pačiam skambino vienas žmogus sakė matęs, kaip jo katiną nusinešė dar didesnis katinas. Bet jeigu katinas vaikšto po mišką, jis yra miško gyventojas, kuris gyvena pagal džiunglių įstatymus.“