Šiandien Smiltynėje ties Meškaduobe į Baltijos jūrą buvo paleistas Jūrų muziejuje išslaugytas ruoniukas Velykis.
Ruoniukas į muziejų pateko per Velykų šventes: nidiškiai, paplūdimyje ties Naglių rezervatu pastebėję nusilpusį, vos bejudantį ruoniuką, paskambino Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjui Arūnui Grušui.
„3-4 savaičių amžiaus gyvūnėlis buvo labai nusilpęs, netekęs daug skysčių – pasakojo Arūnas Grušas, – Ant užpakalinės letenėlės pūliavo kastinė žaizda, svėre jis tik 14 kilogramų“.
Iš pradžių Velykis buvo girdomas tik fiziologiniu tirpalu, paskui jau maitinamas per zondą malta silke su priedais – virškinimo fermentais, vitaminais, žuvų taukais. Gyvūnas po truputį stiprėjo ir po mėnesio jau palikęs laboratoriją prisijungė prie muziejuje besipliuškenančių jo gentainio būrio. Dabar Velykis sveria daugiau nei 50 kilogramų.
A. Grušas, išslaugęs ir grąžinęs Baltijai 23 ruoniukus, pastebi, kad Velykis išsiskiria iš kitų augintinių nuolatiniu dėmesio reikalavimu.
„Vos tik pasirodau prie baseino, žiūrėk Velykis jau ir dainuoja, – šypsosi A. Grušas, – Tačiau dėmesiu šio gyvūno nenorėjau lepinti, nes žinojau, kad jis turės grįžti į laukinę gamtą, kurioje reiks už viską kautis pačiam“.
Kiekvieną pavasarį Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai priglobia ir slaugo jūros pakrantėje rastus nusilpusius ruoniukus Tokiems ruoniukams jau dvidešimt dveji metai muziejus tampa antraisiais namais. Atvežami gyvūnėliai dažnai leisgyviai, o pagiję ir sustiprėję vėl paleidžiami į Baltijos jūrą.
Jau keleri metai ir Aplinkos ministerija padeda muziejui rūpintis pamestinukais. Pernai buvo skirta 24 tūkst. litų ruoniukų gydymui ir reabilitacijai. Pasak Jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, civilizuotos šalys, tokios kaip Lenkija ar Vokietija, ruonių reabilitacijos klausimus sprendžia iš esmės.
„Šiose šalyse veikia ruonių reabilitacijos, gydymo stotys, – sakė Olga Žalienė, – Juk Baltijos pilkieji ruoniai yra įtraukti ir į Lietuvos raudonąją knygą, o tai reiškia, kad valstybė įsipareigoja saugoti šią nykstančią gyvūnų rūšį“.
Mokslininkai teigia, kad keičiantis Baltijos jūros ekologinei situacijai, vis daugiau Baltijos pilkųjų ruonių pastebima pietinėje, Lietuvos pakrantėje. Juos čia traukia iš šiaurinės dalies atplaukusių žuvų tuntai.
Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.
Faktai:
Pilkasis arba ilgasnukis ruonis (lot. Halichoerus grypus, angl. Grey Seal, vok. Kegelrobbe) – ruonių (Pinnipedia) pobūrio jūros žinduolis. Lotyniškasis ilgasnukio ruonio pavadinimas reiškia "kumpanosė jūros kiaulė". Po vandeniu išbūna iki 20 min. Tuomet gyvūno širdis ima lėčiau plakti – taip taupomas deguonis. Gyvena apie 40 metų.
Patinų kūno ilgis - iki 2,5 m ilgio, sveria iki 300 kg. Patelės mažesnės - iki 2 m ilgio, ir 200 kg svorio. Snukis ilgas.
Minta žuvimis ir kai kuriais bestuburiais. Ilgasnukiai ruoniai turi dideles akis, tačiau medžiojant svarbesnė klausa ir skonio receptoriai, todėl išgyventi gali net ir akli individai. Medžioja pavieniui, sausumoje susiburia į kaimenes.
Medžioklėje ruoniai naudojasi savotišku garsą skleidžiančiu organu (panašiai kaip delfinai), o nosis ir ūsai ypač jautrūs vandens virpėjimui.
Paplitęs borealinėje Atlanto vandenyno dalyje prie vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos, Baltijos jūroje pasitaiko prie Lietuvos krantų.
Baltijos regione ilgasnukiai ruoniai dauginasi vasarį-kovą. Atlanto vandenyno paplūdimiuose - vėlų rudenį. Tuo metu patinai būna ypač agresyvūs. Ruoniai nesudaro nuolatinių porų, dominuojantys patinai poruojasi su visomis prieinamomis patelėmis.
Praėjus metams po poravimosi, patelė atsiveda vieną jauniklį. Šis minta motinos pienu 2-3 savaites. Naujagimių kailiukas būna baltas, tik po kelių savaičių jis įgauna pilkai rusvą spalvą. Patinai lytiškai subręsta 3-10 metų amžiaus, patelės - 5-6 m.
Patelės, atsivedusios jauniklius, po poros savaičių vėl gali poruotis.