„Tai labai išsekusi Baltijos pilkoji ruoniukė, – pasakojo Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas, – Ją radę žmonės prašė, kad pavadintumėme mažylę Verba“.
Verba buvo netekusi daug skysčių, svėre 13 kilogramų. Slaugoma ir prižiūrima muziejuje jau dešimt dienų, tačiau niekaip nesiseka jos pastatyti ant kojų – nors ir gydomas antibiotikais, gyvūnėlis dar yra silpnas.
Viena laimė, kad jau antra diena nekrenta Verbos svoris ir ji jau pradeda rodyti gyvybingumo ženklus: pati prašo maisto, atsirado čiulpimo refleksas, sveikos agresijos. Vakar įprastas Verbos racionas – malta silke su virškinimo fermentais, vitaminais, žuvų taukais – jau buvo praturtintas nesusmulkinta žuvyte, ką ir pridera ėsti jos amžiaus ruoniukui.
Prieš pat Velykas, Didįjį penktadienį, muziejų pasiekė dar vienas našlaitėlis – Kuršių nerijos nacionalinio parko girininkai atgabeno jį iš Nidos paplūdimio. Gelbėtojų garbei ruoniukas gavo Girinuko vardą.
Pasak Arūno Grušo, abu mažyliai yra daugmaž trijų savaičių amžiaus, dar tik metantys baltus pūkuotus kailinukus. Tokiais šiltais kailinukais jie būna pasipuošę iki trijų savaičių. Paprastai per tą laiką, jeigu jie auga su mamomis, gyvūnėliai virsta tikrais riebuiliais: jų svoris patrigubėja. Riebalų sluoksnis gelbsti ruoniukus, kol jie išmoksta patys savarankiškai maitintis.
Muziejuje priglaustiems rastinukams yra lemtinga pirmoji savaitė – per ją paaiškėja, ar gyvūnėlį pavyks išgelbėti, ar – ne.
Girinukas žymiai guvesnis už savo likimo draugę: atstačius jo skysčių balansą, iš karto pradėjo valgyti ir auginti svorį, nors patekęs į muziejų svėrė vos 12 kilogramų. Šį ruoniuką kankina tik Herpes virusas, žalojantis burnos gleivinę.
„Tas nelemtas virusas, manau, ir gali būti viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios šie ruoniukai liko našlaičiais, – sakė Arūnas Grušas, – Nuo viruso sutinsta burnytė ir gyvūnėlis nebegali čiulpti pieno. Ruonei nelieka nieko kito, kaip tokį nesugebantį maitintis jauniklį palikti likimo valiai“.
Muziejaus biologai yra tikri, kad abu ruoniukai gimė Rygos įlankoje ir likę be mamų priežiūros per parą laiko bangų buvo atnešti į mūsų pajūrį.
Kiekvieną pavasarį Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai priglobia ir slaugo jūros pakrantėje rastus nusilpusius ruoniukus Tokiems ruoniukams jau dvidešimt dveji metai muziejus tampa antraisiais namais. Atvežami gyvūnėliai dažnai leisgyviai, o pagiję ir sustiprėję vėl paleidžiami į Baltijos jūrą. Improvizuotoje laboratorijoje, įrengtoje šalia darbuotojų kabinetų, jau buvo išslaugyti 25 ruoniukai. Biologai pasikeisdami ruoniukais rūpinasi kiaurą parą.
Jau keleri metai Aplinkos ministerija padeda muziejui globoti pamestinukus. Šiemet yra skirta iki 25 tūkst. litų ruoniukų gydymui ir reabilitacijai. Pasak Jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, civilizuotos šalys, tokios kaip Lenkija ar Vokietija, ruonių reabilitacijos klausimus sprendžia iš esmės.
„Šiose šalyse veikia ruonių reabilitacijos, gydymo stotys, – sakė Olga Žalienė, – Juk Baltijos pilkieji ruoniai yra įtraukti ir į Lietuvos raudonąją knygą, o tai reiškia, kad valstybė įsipareigoja saugoti šią nykstančią gyvūnų rūšį“.
Mokslininkai teigia, kad keičiantis Baltijos jūros ekologinei situacijai, vis daugiau Baltijos pilkųjų ruonių pastebima pietinėje, Lietuvos pakrantėje. Juos čia traukia iš šiaurinės dalies atplaukusių žuvų tuntai. Muziejininkai prašo pastebėjus pakrantėje nusilpusį ruoniuką skambinti tiesiai į muziejų.
Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.