Anot jo, tokiais atvejais vairuotojai turėtų bent jau sumažinti greitį, nes prognozuoti paukščių elgesio mes negalime. Be to, pabrėžia A. Pranaitis, atidiems reikėtų būti ne tik pamačius gandrą: „Man pačiam tenka matyti, kaip daugybė kregždžių jauniklių, išskridusių iš lizdų, mėgsta pasišildyti sutūpę ant asfalto.“
– Skirtinguose Lietuvos rajonuose pastebėta automobilių nutrenktų gandrų. Kodėl gandrai traukia prie kelių?
– Pirmiausia jie tai daro dėl nepatyrimo ir, ko gero, ten geresnės sąlygos maitintis negu kitose vietose. Taigi negyvų, nutrenktų gandrų, deja, pasitaiko. Bene daugiausia jų būna nuo liepos antros pusės iki rugpjūčio vidurio, kai lizdus palieka jaunikliai.
– Ar šie metai išskirtiniai? Ar ir anksčiau taip būdavo?
– Man pačiam keletą kartų teko labai staigiai stabdyti automobilį, nes pakelėje ramiai tupėjęs gandras sugalvojo, kad reikia skristi į mašinos pusę. Beveik visais atvejais tai buvo jaunikliai. Iš tikrųjų tai – nepatyrimo dalykas. Jaunikliai neturi pakankamai patirties, neįvertina to, kad automobilis gali būti pavojingas, be to, nepakankamai gerai skraido, kad sugebėtų laiku pasišalinti iš pavojingos teritorijos.
– Šis nacionalinis Lietuvos paukštis yra stambus ir, matyt, nelabai vikrus. Pone Pranaiti, kaip turėtų elgtis vairuotas, pakelėje pastebėjęs gandrą ar kitą stambesnį paukštį?
– Vairuotojai turėtų bent jau sumažinti greitį, nes prognozuoti paukščių elgesio mes negalime. Dauguma plėšriųjų stambių paukščių iš prigimties gerokai baikštesni ir vengia žmonių, bet baltieji gandrai, ypač jaunikliai, yra visai kas kita, ypač tose vietose, kur jie įpratę maitintis ir mato žmogų nuo pat pirmų dienų, kai tik pažvelgia pro lizdo kraštą. Taigi šie paukščiai turi įgyti patirties. Be to, vairuotojai turi būti atidūs pamatę ne tik gandrą. Man pačiam tenka matyti, kaip daugybė kregždžių jauniklių, išskridusių iš lizdų, mėgsta pasišildyti sutūpę ant asfalto.
– Artėja šv. Baltramiejus, rugpjūčio 24-oji, Lietuvoje laikoma gandrų išskridimo diena. Kiek ši data tiksli? Ar gandrai jau rengiasi kelionei?
– Šiais metais pastebiu, kad besibūriuojančių gandrų yra labai nedaug. Liepos mėnesio paskutinėmis dienomis jų buvo matyti, o dabar nepasakyčiau, kad daug. Taip, gandrai rengiasi kelionei. Didžioji dauguma galbūt dar ir nepasitraukė, bet pasitrauks artimiausiu metu, nes šv. Baltramiejus gamtoje – lyg ir lūžis, kai pradeda keistis orai, vėsta naktys, o šis laikotarpis labai geras gandrų migracijai. Gandras – viena iš rūšių, kuri labai tiksliai gyvena pagal gamtos kalendorių. Užsilikusių gandrų nebūna tiek daug, manau, apie 80 proc. gandrų pasitrauks iki to laiko.
– Gandrų Lietuvoje daugėja ar mažėja?
– Ilgai tendencija buvo tokia, kad Lietuvoje gandrų nuolatos daugėjo. Tai kai kuriems gamtininkams net ėmė kelti rūpestį, nes gandras nesimaitina žole. Gandrų ypač daugėjo tose vietose, kur ekosistema natūrali – natūralios pievos, natūralūs upių pakraščiai. Tačiau šiais metais situacija pasikeitusi, pavyzdžiui, Žuvinto apylinkėse jauniklių šiemet užauginta dvigubai mažiau nei pernai. Tai labai didelis pasikeitimas, bet nemanau, kad tai ilgalaikis poveikis gandrų populiacijai, nes vienais metais jauniklių būna daugiau, kitais – mažiau.
Gandras – ilgai gyvenantis paukštis, tad visiškai natūralu, kad vienais metais jauniklių bus daugiau, kitais – mažiau. Galbūt gandrų gausėjimas kada nors ir sustos, nes žemės ūkis intensyvėja, vietų, kur baltieji gandrai gali maitintis ir susirasti pakankamai maisto, po truputėlį mažėja. Taigi gandrų populiacija turės į tai reaguoti.
– Daug žmonių yra pastebėję, kad gerokai po šv. Baltramiejaus būna užsilikusių gandrų. Ką tai reiškia? Gal tai sergantys paukščiai? Ar tokius reikia imtis globoti?
– Mes turime didelę gandrų populiaciją ir visiškai natūralu, kad dalis gandrų yra nepasiruošę migruoti: gal jie nusilpo per vasarą, galbūt turi parazitų, galbūt dėl kokių kitų priežasčių neišskrido. Tai visai natūralus procesas, dauguma paukščių taip elgiasi. Jau turėtų išskristi, o, žiūrėk, kregždę lapkričio mėnesį pamatai. Taip yra ir su gandrais.
Nematau nieko keisto, kad dalis gandrų užsilieka. Jei įmanoma, geriausia juos pagloboti, bet kartais gandras tiesiog neprisileidžia žmogaus. Visų gandrų mes nesugaudysime, be to, kad ir kaip būtų skaudu, gamta atrenka silpniausius.