Visi ežerai paslaptingi, bet Molėtų rajone telkšantys Baltieji Lakajai turi išskirtinę mįslę – ežero dugne nuskendusį mišką.
Miškas po vandeniu
Neabejoju, daugelis yra apie tai girdėję ar matę nardytojų filmuose, patalpintuose kanale Youtube. Kaip sakė nardytojas Svaigedas Stoškus: į vandenį „nuvažiavęs“ yra maždaug hektaras miško. Giliausiai medžiai yra daugiau nei 100 metrų atstumu nuo kranto, pagrindiniai didieji medžiai – apie 24 m atstumu, o mažieji medžiai yra palei krantą maždaug 5 metrų gylyje.
Baltieji Lakajai yra rininės kilmės – t.y. ilgas, 8,6 km nesitęsiantis, aukštais krantais, duobėtas ir gilus ežeras, kurio didžiausias gylis siekia 45 metrus.
Tai, kad ežeruose randama nuskendusių medžių kamienų, nieko nestebina, bet kad būtų nuskendęs miškas su vertikaliai stovinčiais kamienais ir šaknimis, tai yra didelė mįslė.
Jei ežero dubuo įsmuko tirpstant po smėliu palaidotiems ledo luistams vykstant glaciokarstiniam procesui, tai galėjo vykti poledynmetyje, kai dar brandus miškas vargu ar buvo susiformavęs. Kita, labiau tikėtina versija, yra ta, kad tai yra nuslinkusio nuo krantų į ežero duburį miško lopai, kitaip tariant – nuošliaužos, kurios panašios į tas, kurios gadino Gedimino kalną.
Galbūt yra buvęs ypatingas įvykis, supurtęs Molėtų žemę taip, kad net ežerai ir jų krantai pasikeitė? Gal tai meteoritas, palikęs Misiūniškio duobę netoli Siesarties ežero ir pabėręs metalinių rutuliukų?
Hidrologai bandė tyrinėti nuskendusių medžių amžių. Buvo paimti 3 bandiniai iš kamienų ir gauti radiokarboninių datavimų duomenys. Dvi datos yra gana panašios ir rodo, kad medžiai augo ir nuskendo XVI–XVII amžiuje. Trečia data yra gerokai senesnė ir siekia net 2000 metų prieš mūsų erą. Gal tai laboratorinė klaida? Vienaip ar kitaip, Baltųjų Lakajų miško paslaptis lieka neįminta, bet neabejotinai paskatins naujus tyrimus.
Gydomasis purvas iš Avinėlio
O štai apie Molėtų rajone esančio Avinėlio ežero kilmę ir aukso statines jo dugne rašė žymus to krašto tyrinėtojas, archeologas, mokytojas ir muziejininkas Petras Tarasenka. Darant prielaidą, kad Avinėlio ežeras yra glaciokarstinės kilmės, o jo dubuo gali būti vienas iš pačių jauniausių Lietuvoje, buvo imtasi tyrimų.
Pernai vasario mėnesį ant Avinėlio ežero Gamtos tyrimų centro ir Lietuvos geologijos tarnybos specialistų komanda atliko tyrimus: matavo ežero gylį, specialiu grąžtu ir nuosėdų ištraukimo vamzdžiu – stratometru, paėmė kelis šimtus dugno nuosėdų bandinių, apmatavo ežero parametrus drono pagalba.
Paaiškėjo, kad nedidelio Avinėlio ežerėlio gylis yra 4 metrai. O nuosėdų klodas storesnis nei 6 metrai. Nustatyta, kad ežerėlio nuosėdos yra organinis sapropelis ir tai yra didžiausias Avinėlio lobis, nes ši medžiaga gali būti naudojama kaip peloidai arba gydomasis bei kosmetinis purvas. Tad Avinėlio sapropelis labai tiktų rekreacinėms reikmėms.
Be to, planuojama Avinėlio ežerą įtraukti į Lietuvos Geotopų – vertingų mokslui ir pažinimui geologinių ir geomorfologinių objektų, posistemį.
Gyliai kinta
Kievienas ežeras yra skirtingas, individualus, tačiau pagal duburio kilmę skiriami šie pagrindiniai ežerų tipai: rininiai (dubakloniai), glaciokarstiniai, ledo guolio, sudėtingi (poligenetiniai).
Tarp geografų daug ginčų dėl giliausio Lietuvos ežero ir didžiausios gelmės vietos. Atidžiau patyrinėkime Malkėstaičio gilybę.
Vilniaus universitetas tikslindamas Lietuvos geografinius ekstremumus tarp kitų užduočių nurodė ir giliausio Lietuvos ežero didžiausios gelmės koordinačių nustatymą. Geologijos ir geografijos instituto Hidrologijos grupė dar 2007 m. atliko pagal ankstesnių tyrimų rezultatus atrinktų dviejų giliausių Lietuvos ežerų – Tauragno ir Malkėstaičio – batimetrinius tyrimus.
Taip buvo siekiama patikslinti ankstesnius matavimų duomenis, naudojantis moderniais tyrimų metodais bei įranga. Batimetriniai matavimai atlikti iš valties naudojant kompiuterinį echolotą su GPS navigacine sistema.
Tauragno batimetriniai tyrimai pirmą kartą atlikti 1933 metais. Tuo metu nustatytas didžiausias jo gylis buvo 60,5 m, o 2007 m. tyrimų duomenimis didžiausias Tauragno gylis siekė 62,5 m, t.y. 2 metrais didesnis. Taigi, Tauragnas tapo gilesnis, o Malkėstaičiui pasisekė prasčiau.
Malkėstaičio ežero batimetriniai matavimai pirmą kartą buvo atlikti 1953 metais ir tada nustatytas didžiausias gylis buvo m 57,0, o 2007 metais – aptiktas tik 52,3 m gylis.
Kur dingo upelis?
Dar viena įdomybė – vienoje iš diskusijų buvo klausta: „Kodėl dingo Suojos upė?“. Problema ta, kad turbūt prieš dvidešimt metų, kelyje Alanta – Utena, prie tilto per Suojos upę buvo pakeistas Suojos upės pavadinimas ir vietoj jo uždėtas „Vastapa“. Tiesą pasakius, šis klausimas man taip pat senokai rūpėjo, nes nuo vaikystės, dažnai važiuojant į Alantą, Suojos pavadinimas skambėjo labai įdomiai.
Kolegė hidrologė, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja, dr. Rita Linkevičienė, man pateikė tokius duomenis. Vastapa išteka iš Vastapo ežero (šiaurvakariniame krante Žibėčiai, pietrytiniame – Ančėnai), jos ilgis iki žiočių – 11,5 km, o baseino plotas – 93,8 kv. km.
Vastapa, kaip pasakoja vietos gyventojai, prieš 50 metų tekėjo į Suojo ežerą ir iš jo ištekėdavo jau Suojos pavadinimu, kuri per Peklos pelkę, nuplukdydavo savo vandenis iki Virintos. Gamtoje kitimas vyksta nuolatos, ir nutiko taip, kad Vastapa pradėjo lenkti Suojo ežerą ir ėmė jį „apeidinėti“ iš rytų pusės. O Suoja patapo tik mažesniu Vastapos intaku (Suojos ilgis tik 3,8 km, baseinas 11,6 kv km).
Pasak hidrologės Ritos Linkevičienės bendra hidrologinė taisyklė nustato, kad ilgesnė ir didesnė upė turėtų išsaugoti savo pavadinimą iki žiočių ir jo neprarasti dėl mažesnio intako, kad ir koks būtų svarbus tas intakas. Todėl Suoja, įtekanti į Vastapos upę 100 m žemiau Suojo ežero, negali perimti ilgesnės upės pavadinimo, ir vietoje Vastapos, žemiau Suojos intako, nebegali vadintis Suoja, o tapti Vastapa.
Todėl, Suojos pavadinimo pakeitimas į Vastapą atrodo tarsi logiškas ir pagrįstas. Bet, kaip pripažista R. Linkevičienė, tai nėra įstatymas ar griežta taisyklė, nes galioja ir paprotinė teisė, ir kad upių pavadinimus nustato vietos gyventojai, o ne hidrologai ar kelininkai. Neteko girdėti, kad būtų klausiama gyventojų, ypač senbuvių nuomonės, kai buvo keičiamas Suojos upės pavadinimas.
Taigi, manau, reikėtų atstatyti istorinį Suojos pavadinimą, nes tai svarbi mūsų krašto istorijos dalis. Ir ne vien tik todėl, kad daugelis vietos kartų išmoko joje plaukti ir ešerius gaudyti. Jos pavadinimas siekia priešistorinius laikus – štai žymus archeologas Algirdas Girininkas prie Suojo ežero yra suradęs viduriniame ir vėlyvajame neolite gyvenusių finougrų stovyklavietę.
O suomiškai Suoja reiškia „bala“ ar „šlapia vieta“. Argi ne įdomi mūsų krašto istorija, bylojanti probaltiškas mūsų sąsajas su finougrais? Suomiams irgi bus įdomu lankytis mūsų krašte.
Raketų muliažai šalia Duobužio
Pakankamai įdomi ir Duobužio istorija. Tai Velnio ežeriuko dubuo – taip mes jį vadindavome vaikystėje, dabar šis ežerėlis vadinasi Duobužiu. Velnio pavadinimą matyt turėjo, nes prie jo lengvai neprieisi, apsuptas kiminų raistu, tamsus, nežinomo gylio.
Telkšo giliame duburyje, o jo statūs šlaitai net 45 metrų, ežerėlis nedidelis, beveik apvalus, jo skersmuo 100–120 m. Aplink sena giria, su drevėtais – šimtamečiais ąžuolais. Šaltojo karo metu rytinėje duburio pašlaitėje buvo dar vienas „velniškas išmislas“ – stovėjo raketų ir radarų imitaciniai muliažai, neva turėję klaidinti kapitalistinius priešus.
Kita vertus, Duobužio (Velnio) ežeriuko dubuo turi ir baltiškus sakralinius bruožus – minėtas šalia ąžuolynas, ir, be abejo, jo pašonėje tūnantis dubenuotas Paduobužės akmuo.
Svarbiausia yra tai, kad Duobužio glaciokarstinės kilmės dubuo yra Luokesų ežero rinoje – ledyno vandens išgraužtame lovyje arba dubaklonyje. Taigi Duobužis, kartu su Mindražeriu yra Luokesų ežero palydovai.
O Luokesai – tai Molėtų ežeryno perlas, bene skaidriausias ežeras Lietuvoje, su 44 metrų gylio gelme centre ir unikalia senovės poline gyvenviete šiaurinėje pakrantėje. Beje, dar 1956 metais, kai buvo atlikti batimetriniai matavimai, ežeras vadinosi Lakesai, o mes, vietiniai, jį vadinom tiesiog Lakesa.
Tai, kad ežero apylinkės buvo apgyvendintos nuo seno, liudija ir minėta polinė gyvenvietė, Paduobužės akmuo. Be to, dar vaikystėje tekdavo rasti titnaginių strėlgalių bei nuoskalų.
Galbūt, Luokesų–Duobužio dubenų grandinė ir jų vaizdingos apylinkės galėtų būti dar viena saugoma (draustine teritorija), tik nežinia ar to reikia, ir ar kokie pavojai gamtai gali grėsti. Aišku viena, tai gamtos ir senovės paslapčių kupinas kampelis.