Nors pelkių išsaugojimui skiriama vis daugiau dėmesio – įsteigta virš šimto pelkių apsaugai skirtų telmologinių draustinių, tačiau pažeistos pelkės atkuriamos vangiai. Šiuo metu pažeistos pelkės atkuriamos vos dešimtyje šalies vietovių. Lietuvoje itin stinga gerų ir inovatyvių išeksploatuotų durpynų atkūrimo pavyzdžių.
Nebenaudojami ir apleisti durpynai šiandien užima penktadalį visų durpinių karjerų ploto, augant durpių poreikiui plotai dar labiau plėsis. Nors išnaudotų durpynų atkūrimui įstatymu numatyti įvairūs būdai, tik nedaugelis jų iš tiesų „gydo“ pelkių ekosistemoms padarytą žalą ir atkuria vertingas pelkių funkcijas: gebėjimą kaupti ir „užrakinti“ anglies junginius, atkuria vertingas buveines, sumažina gaisro grėsmę. Pirmieji ir svarbiausi žingsniai siekiant atkurti pažeistos pelkės ekosistemą – pakelti vandens lygį ir pasodinti pelkinių augalų.
Vieno teisingo „recepto“ pelkių gydymui nėra, tačiau verta pasižvalgyti į pasaulyje taikomus metodus. Vieni labiausiai šioje srityje patyrusių – kanadiečiai. Durpynuose, kuriuose baigta kasti durpes, jie, visų pirma, sureguliuoja vandens lygį, išlygina paviršių ir pasodina pelkinių augalų.
Siekiant sukurti palankų mikroklimatą ir išlaikyti pelkės atsikūrimui reikalingą drėgmę, pasodinti augalai pridengiami smulkintais šiaudais. Panašiai pelkės atkuriamos ir kai kuriose Vakarų Europos, Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Tiesa, ne visose šalyse atkuriant išnaudotus durpynus sodinami pelkiniai augalai. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje, pasibaigus durpių kasimui įrengiama speciali pylimais apribotų seklių vandens telkinių sistema, kurioje per kelerius metus savaime įsikuria pelkinė augmenija. Taip pelkės atkuriamos keletą paskutinių metų, pakitus valstybės požiūriui ir įstatymams (atkurtos tokios didžiulės pelkės kaip Leggmoor, Estervewegen ir Uchte). Deja, iki to laiko daugelis nebenaudojamų durpynų šiame krašte buvo paversti kultūrinėmis pievomis ar net arimais.
Baltijos šalyse ekologinis apleistų durpynų atkūrimas kol kas žengia pirmuosius žingsnius. Estijoje vandens režimas atkuriamas ir pelkiniai augalai sodinami penkiuose nebenaudojamuose durpynuose. Latvija ir Lietuva tokiems darbams pasirinko tik po dvi vietoves. Tačiau beveik visais atvejais ši veikla yra eksperimentinio pobūdžio, inicijuota mokslininkų ar nevyriausybinių organizacijų, o atkuriamos teritorijos dydis neviršija kelių hektarų.
Lietuvoje pirmieji pelkinių augalų sodinimo eksperimentai pradėti 2011 metais išeksploatuotoje Aukštumalos pelkės dalyje (Šilutės raj.). Svarbu tai, kad čia pastangas suvienijo mokslininkai ir durpes kasantys verslininkai. Šiuo metu eksperimentinė pelkių atkūrimo veikla Aukštumalos pelkėje tęsiama – ieškoma naujų būdų palaikyti palankų vandens režimą, pelkiniai augalai sodinami naujuose eksperimentiniuose plotuose. Panašūs eksperimentai sėkmingai pradėti ir Rėkyvos durpyne (Šiaulių raj.).
Kviečiame pažiūrėti, kaip, siekiant atkurti vandens lygį, tvenkiami grioviai Aukštumalos pelkėje:
Apleistų durpynų atkūrimas gali būti naudingas ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Greifsvaldo (Vokietija) universiteto mokslininkai vykdo ambicingą ir lygių kitose šalyse neturintį projektą: eksperimentiniuose laukuose auginami tipingiausi aukštapelkių augalai – kiminai, kuriuos ateityje bus galima naudoti vietoj durpių substrato. Taip būtų ne tik mažinama durpių kasyba, bet ir sumažinamas į atmosferą patenkančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, sukuriamos atviros pelkinės buveinės.
Vandens atsargomis aprūpinti ir ištisu kiminų „kilimu“ padengti laukai į atmosferą išskiria dviem trečdaliais mažiau anglies dvideginio nei nusausintuose pelkėse įrengtos pievos. Hankhausen pelkės (Vokietija) eksperimentiniuose laukuose vykdomi tyrimai rodo, kad palaikant tinkamą vandens lygį kiminų „plantacijose“ per trumpą laiką galima užauginti daug produkcijos. Kai kuriose šalyse ši žaliava taip stipriai vertinama, kad yra auginama specialiuose šiltnamiuose.