Nuskynus saugomos rūšies augalą – bauda
Lietuvoje yra įvairiausių rūšių augalų. Vieni jų mums gerai žinomi, dažnai matomi. Kiti – reti, todėl pastebėjus nematytą augalą kyla didelis noras nuskinti ir parodyti draugams, artimiesiems. Tačiau to daryti negalima neįsitikinus, kad jis nėra įtrauktas yra saugomų augalų rūšių sąrašą.
Aplinkos ministerija informuoja, kad Lietuvoje draudžiama skinti, pardavinėti, perdirbti ar kitaip naikinti augalus, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą. Už saugomų laukinių augalų neteisėtą rinkimą, žalojimą, naikinimą, paėmimą iš natūralios aplinkos arba kitokį neteisėtą jų įgijimą gresia administracinė atsakomybė – įspėjimas arba bauda nuo 28 iki 289 eurų, o už augavietės sunaikinimą – iki 144 eurų.
Reikia keisti požiūrį į gamtą
Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodo Vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Gintarėlė Jurkevičienė pažymi, kad, saugant Lietuvoje nykstančių rūšių augalus, tik baudų neužtenka. Pasak jos, reikia iš esmės keisti, formuoti, įtvirtinti požiūrį į gamtą.
„Liaukimės būti vien vartotojais. Mes turime gerbti, mylėti ir rūpintis visais – augalais, gyvūnais, grybais ir kita gyvybe bei aplinka, kurioje jie gyvena. Galų gale koks nors augalas, augantis miške, pievoje, bet kur, yra ne mano ar tavo asmeninis daiktas, kurį gali pasiimti. Jis yra mūsų visų, mūsų Žemės Lietuvos. Taigi, jokių skynimų, rovimų, iškasimų“, – sako botanikė.
Artimiausiu metu pasirodysiantys retos rūšių augalai
Augalų, kurių negalima skinti, sąrašas nėra trumpas, tačiau GRYNAS.lt su Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodo Vyresniąja botaninių kolekcijų kuratore G. Jurkevičiene pamėgino jį sutrumpinti iki dažniausiai gyventojų šiltuoju metų laiku pastebimų. Apačioje aprašyti augalai papildo jau pernai GRYNAS.lt pateiktą draudžiamų skinti augalų sąrašą.
1. Pajūrinė zunda. Dvimetis arba daugiametis augalas, paplitęs įvairiuose pasaulio pajūriuose. Lietuvoje pajūrinė zunda laikoma nykstančia rūšimi (Raudonojoje knygoje priskirta 1 (E) – prie išnykimo ribos – grupei). Šis augalas auga pajūrio smėlynuose, kopose. Jam patinka šviesa. Pajūrinę zundą galima rasti tik Kuršių nerijos pajūryje (Nidos, Preilos ir Pervalkos ruože). Augo ir prie Palangos, tačiau jau daugiau ne 30 metų jos čia nerasta (nyksta dėl skynimo, šernų rausimosi, o įveisiama sunkiai).
Augalas – 30–40 cm aukščio, pilkšvas. Žiedai smulkūs, melsvi arba balti. Zunda žydi nuo birželio iki rugpjūčio.
2. Miškinė žiomenė. Taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, priskirta 1 (E) – prie išnykimo ribos – grupei. Randama vietovėse nuo Vidurio Europos, Kaukazo iki Sibiro, šiaurinės Mongolijos dalies. Lietuvoje miškinė žiomenė dažniausiai auga rytinėje ir pietrytinėje dalyse, rečiau vakarinėje, paprastai – miškuose, miškų aikštelėse, pamiškėse, palei miško keliukus, krūmuose, dažniausiai – kalkinguose dirvožemiuose.
Šiam augalui grėsmę kelia intensyvus ūkininkavimas, miškų kirtimas, trypimas, velėnos ardymas. Kartais iškasamas sodinti darželiuose, nors tai daryti draudžiama. Savaime nyksta pavėsyje. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais.
Vėjalandė šilagėlė ne tik reta, bet ir pavojinga: visos augalo dalys nuodingos. Jos sultys, patekusios ant akių, burnos gleivinės, jautresnės odos, gali sukelti uždegimą.
4. Raktažolė pelenėlė. Rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, priskirta 2(V) – pažeidžiamų rūšių – grupei. Žydi gegužės–birželio mėnesiais. Lietuvoje ne visur vienodai paplitusi. Dažniau randama šiaurinėje Lietuvos dalyje, kitur reta arba visai nėra. Auga šlapiose ir drėgnose pievose, pamiškėse. Mėgsta šlapokus durpinius dirvožemius.
5. Paprastasis kardelis. Rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, priskirta 2(V) – pažeidžiamų rūšių – grupei. Augalas daugiametis, dažniausiai – su dviem rutuliškais gumbais. Paprastasis kardelis žydi gegužės–liepos mėnesiais. Auga drėgnuose mišriuose miškuose, pievose. Sparčiai nykstanti rūšis, įrašyta į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių raudonąsias knygas.
Lietuvoje reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą nuo 1962 m. Radviečių yra Alytaus, Anykščių, Ignalinos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Pasvalio, Raseinių, Šakių, Šilalės, Šilutės, Širvintų, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus rajonuose.
6. Plačialapė klumpaitė. Taip pat įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, priskirta 2(V) – pažeidžiamų rūšių – grupei. Žydi gegužės–birželio mėn. Sėklos labai smulkios, jas išnešioja vėjas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose. Mėgsta kalkingus dirvožemius, daugiausia paplitusi Europoje, Sibire ir Rytų Azijoje.
Nykimą lemia keli veiksniai
VU Botanikos sodo Vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė G. Jurkevičienė pasakoja, kad labiausiai nykstančių rūšių augalų mažėjimą lemia žmogaus veikla: nusausinamos pelkės ar drėgnos vietos, tiesiami keliai, kertami miškai, atliekami žemės paviršiaus pakeitimai – lyginama, nukasama ir kt.
Įtakos turi gamtinių sąlygų pokyčiai, jie, kaip pažymi mokslininkė, taip pat yra žmogaus veiklos padariniai: gamtinės ritmikos pasikeitimai, staigūs temperatūrų svyravimai ir pan.
Anot G. Jurkevičienės, žmonės turėtų išmokti retais augalais džiaugtis, siekti juos išsaugoti fotografuojant, o ne skinti ir neštis namo.
„Retais augalais pasidžiaukime natūraliose augavietėse, juos nufotografuokime – pasigirti (jei to labai reikia) galėsime visus metus. Arba atlikime šviečiamąjį darbą – supažindinkime draugus, pažįstamus su Lietuvos gamtos lobiais“, – mano botanikė.
Ji tęsia, kad saugoti mūsų krašto augmeniją būtina, kad būtų išsaugotas Lietuvos gamtinis savitumas.
„Šiais laikais pasipuikuoti dirbtiniais želdynais daug kas gali, bet pabandykite sukurti natūralų gamtinį augalų rinkinį su būdinga rūšių sudėtimi, augalų skaičiumi, tankumu, tam tikros sandaros dirvožemiu ir t. t. Misija beveik neįmanoma, nors bandymų yra. Kita vertus, jokios rūšies augalas, perkeltas iš natūralios augavietės, neatrodys natūraliai ir gražiai, kaip savo namuose pievoje, pamiškėje, pelkėje“, – pabrėžia G. Jurkevičienė.
Lietuvos, kaip ir kitų valstybių, augmenija yra unikali, todėl, norint išsaugoti šalies kraštovaizdį, retų rūšių augalus ir apskritai visą Lietuvos augmeniją, būtina suprasti, kad gamtos grožiu reikia džiaugtis jo nenaikinant. Tai, kas auga pelkėje, miške, laukuose, ir turi likti savo namuose.