Siekiant išsaugoti teigiamą buveinės būklę Šauklių riedulyne, didžiausioje šiandienos lietuviškoje kadagių augavietėje, šiais metais pradėti darbai, finansuojami europinės aplinkosaugos LIFE+ programos. Šio kadagyno būklė bus išsaugoma periodiškai išvalant iš teritorijos menkavertę augaliją, o ateityje siekiant išsaugoti šį retą Europos Bendrijos svarbos buveinės tipą planuojama paleisti ganytis muflonų bandą. Tai viena iš keleto jau darbais virtusių iniciatyvų nuo išnykimo saugant seniai lietuvių vertinamų augalų – kadagių formuojamas buveines.
Reikia nuolatinės priežiūros
Kadagynų buveinės Lietuvoje – tai ir Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijos, saugomos ne tik mūsų šalyje. Šauklių riedulyno kadagynui išsaugoti skirtą projektą parengė Salantų regioninio parko direkcija, į partnerius pakviesdama ir Kurtuvėnų regioninio parko direkciją. Šauklių ir Kulalių riedulynų teritorijos buvo tvarkomos atitinkamai 2008 ir 2010 m. pasinaudojant ES struktūrinių fondų lėšomis. Tvarkymo darbus organizavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Tuo pat metu tvarkytas ir Arlaviškių kadagynas – buveinių apsaugai svarbi teritorija, kuri patenka į Kauno marių regioninį parką. Tačiau teritorijose reikalinga nuolatinė priežiūra: kaskart būtina iškirsti kadagius stelbiančių sumedėjusių augalų atžalas, šienauti.
Kadagių buveines labiausiai formuodavo nuolatinis ganymas. „Naudoti ganiavai kadagynai išlaikė atvirų pievų augalijos su pavieniui augančiais kadagiais mozaiką. Nustojus kadagynus naudoti ganymui ar ganant per menkai, medynui tankėjant, buveinė palaipsniui virsta mišku“, – vieną pagrindinių kadagynų retėjimo priežasčių įvardija Nerijus Žitkevičius, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėjas.
Ironiška, kaip šiandien stengiamasi dėl kadagių išsaugojimo Lietuvoje, kai vos prieš keliasdešimt metų jie buvo laikyti nenaudingais nei žemės, nei miškų ūkiui. Šis sovietmečiu vyravęs požiūris į kadagynus kaip į krūmynus smarkiai prisidėjo prie jų dabartinės padėties, kai kadagių augavietės liko reta ant pirštų suskaičiuojama kraštovaizdžio puošmena. Seniau kadagių plotai buvo intensyviai naikinami – „nuvalomi“ melioracijos metu arba apsodinami mišku.
Kadagynams naudingi žolėdžiai
Net ir be žalingo žmogaus įsikišimo (laužymo maisto produktams rūkyti, taip pat tradicinėms verboms rišti) jautriųjų kadagynų buveinėms gresia užžėlimas. „Žmogaus nenaudojamuose kadagynuose ilgainiui įsigali aukštaūgiai medžiai, nustelbiantys kadagius, ir buveinė virsta mišku. Todėl kadagynams gali būti palankus ekstensyvus ganymas parenkant atitinkamų rūšių gyvulius, kurie ribotų nepageidaujamų medžių įsigalėjimą. Tačiau ganyti per intensyviai taip pat nepalanku, nes tai trukdo savaiminei krūmų regeneracijai, išlaužomi paaugę kadagiai“, – pasakojo N. Žitkevičius.
Kadagynų bendrijos Lietuvoje – reliktinės, jos lyg senovinio kraštovaizdžio atspindys. Buveinės formuojasi upių, ežerų šlaituose bei paežerėse, karbonatinguose dirvožemiuose. Augaviečių reljefo formos paprastai yra įsaulyje, drėgnieji kadagynai taip pat paplitę kalkingose paežerėse ir karbonatinių šaltinių maitinamose pašlaitėse. Kadagynai paplitę Aukštaičių ir Dzūkų aukštumų paežerėse, didesnių upių – Nemuno, Neries, Šventosios, Akmenos, Merkio ir kitų – slėnių šlaituose, Pietryčių Lietuvos lygumoje.
„Šiandien kadagynų buveines aptinkame tik dėl įvairių aplinkybių, nulėmusių šių reliktinių bendrijų išlikimą. Viena iš tokių aplinkybių gali būti laikomas vietovės reljefas, sudaręs ne tik palankias mikroklimato sąlygas kadagynams formuotis, bet ir savotiškai apsaugojęs juos nuo intensyvios žemės ūkio veiklos“, – pastebėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovas.
Skursta nustelbti medžių
Buveinių apsaugai svarbia teritorija pripažinto Margupio kadagyno dalis, kaip ir dauguma kitų, prieš penkiasdešimt metų rūpestingai buvo apželdinta mišku. Taip sunyko daug didesni nei dabar išlikę Margupio kadagyno BAST upės slėnyje buvę kadagynų plotai ir tai šių buveinių plotus stipriai sumažino. Dalis išlikusių kadagynų Margupio buveinėje taip pat skursta dėl pasodintų pušų, dalį augaviečių ima stelbti savaime pasisėję aukštaūgiai medžiai ar kaukazinės slyvos. Pastarosios svetimšalės (Prunus cerasifera) laikomos ypač pavojinga invazine rūšimi, kuri jau formuoja ištisinius sąžalynus ir stelbia kadagius, neleidžia jiems plisti ir įsitvirtinti buveinėje. Esant šiltesnėms sąlygoms kadagys pralaimi, nes yra lėtesnio augimo.
„Dar šiais metais Margupio kadagyne planuojama maždaug 16 ha plote pašalinti visus krūmus augavietėje ir greta jos, sudarant prielaidas buveinei plisti. Lapuočiai medžiai, ypač alksniai, taip pat gali stelbti kadagius, tačiau jie gali turėti ir teigiamos reikšmės dideliems kadagiams – apsaugoti juos nuo išlaužymo vėtrų metu. Dėl šios priežasties numatoma medžius šalinti atrinktinai, atsižvelgiant į jų rūšį ir poveikį buveinei“, – numatytus pokyčius įvardijo Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėjas. Po minėtų darbų teritorija bus prižiūrima ir vietos ūkininko, kuris sutinka čia ganyti gyvulius.
Dainavos girioje esančioje Stėgalių gamtinio komplekso teritorijoje yra didžiausias atvirų kadagynų buveinės plotas visame Dzūkijos nacionaliniame parke. Nepaisant to Stėgaliuose kadagynų buveinės būklė buvo išties bloga. Per ilgą laiką kadagyną formavo ganiava, tačiau nutraukus ganymą jis vis labiau susivėrė, mažėjo pievos plotai, nuo miško pusės skverbėsi pušys.
Siekiant atkurti šią atvirų kadagynų buveinę ir pagerinti jos struktūrą planuojama dar šiais metais pašalinti pušis apie 5 ha plote. Kaip ir kitas sutvarkytas kadagių augavietes, šią teritoriją numatoma ir toliau prižiūrėti, kad buveinės neužgožtų naujai užsisėjusios pušys ar kitų rūšių sumedėję augalai.
Gausesni šiauriau nuo Lietuvos
Tarptautiniu mastu kadagynų buveinių gausumas priklauso nuo geografinės platumos. Jos yra retos piečiau Lietuvos esančiose šalyse ir gana dažnos ar net vyraujančios Šiaurės Europoje, pvz., Estijos Saremos saloje. Atsitraukus Nemuno ledynui kadagynų buveinės vyravo ir Lietuvoje, kol labiau atšilus klimatui ir susiformavus dirvožemiui jų vietą užėmė miškai. Todėl kadagynų buveinės mūsų šalyje laikytinos reliktinėmis ir priklausomos tiktai nuo dirvožemio bei reljefo sąlygų.
Kadagynų bendrijos, kaip senovinio agrolandšafto elementas, yra itin retos ir baigiančios išnykti Lietuvoje. Žinomų vietovių skaičius su bent kiek reikšmingesnio dydžio bendrijomis šalyje neviršija dešimties. Pagrindinė retumo priežastis ta, kad ūkiniu požiūriu kadagynai vis dar laikomi beverčiais naikintinais želdiniais.
Jei nebūtų imtasi priemonių, dauguma saugomų vertybių per porą dešimtmečių galėjo būti prarasta. Atlikus tvarkomuosius darbus ir nustačius reglamentuotą teritorijų naudojimą, buveinės ne tik atkuriamos – degradavusių vietų sąskaita didėja jų plotai.
Gamtosauginiu požiūriu kadagynai vertinami dar ir dėl to, kad jie suformuoja skirtingo tipo bendrijas, priklausančias nuo augavietės sąlygų. Būdingas kadagynų bruožas – pievų ar žemapelkių augalijos fone pasklidę pavieniai kadagiai. Priklausomai nuo drėkinimo sąlygų čia natūraliai gali įsiterpti ir kiti šilumamėgiai medžiai ir krūmai, kaip antai, gudobelės, šunobelės, ožekšniai, erškėčiai.