Lietuvos pajūryje – tik viešnios
Sibirinė gaga yra vidutinio dydžio antis. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Patelės mažesnis ūgis. Patino galva, kaklo šonai bei viršutinė dalis balti, tačiau gerklė juoda. Aplink akis juodas žiedas, o ant pakaušio žalias kuodukas. Sparnų dengiamosios plunksnos baltos.
Patelė yra tamsiai ruda, galva ir kaklas išmarginti smulkiomis skersinėmis dėmelėmis. Gerklė ir galvos šonai šviesiai rusvi, pagurklis ir krūtinės priekinė dalis rusvai rausvi su tamsiomis juostelėmis.
Sibirinės gagos paplitusios Sibiro ir Aliaskos pakrantėse. Skiriamos trys perinčios populiacijos – Vakarų ir Rytų Sibiro bei Aliaskos. Vakarų Sibire perintys paukščiai žiemoja Šiaurės Norvegijos pakrantėse ir Baltijos jūroje – pagrindinės žiemovietės yra prie Saremos salos Estijoje ir Lietuvos priekrantėje. Mėgstamiausia sibirinių gagų vieta Lietuvos pakrantėje yra priekrantės ruožas tarp Kunigiškių ir Girulių.
Sibirinės gagos peri šalia nedidelių tundros ežerėlių ir kitų gėlo vandens telkinių. Duomenų apie perėjimą yra labai mažai – randami tik pavieniai lizdai. Lizdus paprastai krauna atviroje tundroje ar po krūmais netoli vandens. Ne perėjimo laikotarpiu apsistoja sekliose jūrų priekrantėse. Dažniausiai minta vėžiagyviais, moliuskais, rečiau žuvų ikrais, vabzdžiais. Lietuvos pajūryje paprastai žiemoja. Pasirodo lapkričio mėn. ir užsibūna iki balandžio antros pusės.
Pastaruoju metu Lietuvoje nefiksuojamos
Pasaulinė rūšies populiacija vertinama 220 000 individų, iš kurių tik 40 000 paukščių priskiriami Vakarų Sibiro populiacijai. Pirmieji žiemojantys paukščiai Lietuvos priekrantėje ties Palanga pastebėti 1969 metais. Vėliau jų pamažu daugėjo, 1997 metais užregistruota daugiausiai – daugiau nei 2000 paukščių. Nuo 1998 metų jų ėmė mažėti.
Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas, ornitologas Saulius Karalius pasakoja, kad 2010 – 2012 metais jau buvo registruojama daugiausiai pavieniai sibirinių gagų individai, o pastaruosius kelerius metus šių paukščių Lietuvos priekrantėje visai nefiksuojama.
„Sibirinės gagos peri Šiaurės Rytų Sibiro tundrose, Arkties vandenyno pakraščiuose. Lietuvos pajūryje jos tik praleisdavo žiemą, bet dabar jau laimė būtų pamatyti šį paukštį“, – sako S. Karalius.
Tiesa, anot ornitologo, ir kitose žiemovietėse, ne tik Lietuvoje, sibirinės gagos individų skaičiuojama mažiau. Tačiau S. Karalius populiacijos svyravimus sieja ne su pačių individų skaičiaus mažėjimu, o su jų pasitraukimu į kitas ganyklas dėl švelnėjančių žiemų. Į saugomų rūšių sąrašą sibirinės gagos įtrauktos tarptautiniu mastu.
„Jos visur yra retos, į saugomų rūšių sąrašus įtrauktos tarptautiniu mastu. Kita vertus, jos populiacija į mažėjimo pusę labai stipriai nekinta, sumažėjimas yra pastebimas ilgesniame periode, per pastaruosius 30 metų. Tačiau tai ne tiek yra susiję su populiacijos mažėjimu, o kiek su pasitraukimu į kitas ganyklas, nes žiemos švelnėja, ledas nesusidaro“, – aiškina paukščių specialistas.
Dėl klimato kaitos šiauriniuose regionuose, kuriuose sibirinės gagos paprastai žiemoja, žiemos švelnėja, todėl šios rūšies paukščiai ieško kitų žiemoviečių, traukia dar šiauriau.
Neturi, kuo misti
Tačiau iš Lietuvos pajūrio sibirines gagas išvijo ne tik švelnios žiemos. S. Karalius pasakoja, kad šios rūšies paukščių pasitraukimą galima sieti ir su invazinio juodažiočio grundalo (nauja žuvies rūšis Baltijos jūroje, patekusi iš svečių kraštų ir sukūrusi gyvybingą populiaciją) populiacijos išaugimu. Mat, ši žuvis minta moliuskais, tarp jų ir midijomis, kuriomis Lietuvos pakrantėje minta ir sibirinės gagos. Smarkiai išaugus grundalų populiacijai, sibirinėms gagoms Lietuvos pajūryje nebeliko kuo misti. S. Karalius sako, kad grundalų populiacija yra pasiekusi piką.
Lietuvos priekrantėje žiemojantiems paukščiams didelę grėsmę kelia ir jūros tarša naftos produktais bei pastaruoju dešimtmečiu labai suintensyvėjusi žvejyba statomaisiais tinklais. Ornitologas S. Karalius sako, kad tai nėra pagrindinė sibirinių gagų ir kitų vandens paukščių (nuodėgulių, ledinių ančių) skaičiaus mažėjimo Lietuvos pajūryje priežastis, tačiau be abejo šie veiksniai taip pat turi įtakos vandens paukščių įpročių keitimuisi.
„Pagrindinis konfliktas su žvejais yra jų statomi tinklai, į kuriuos pakliūva žiemojantys paukščiai. Mūsų mokslininkų tyrimai labai aiškūs: apie 10 proc. populiacijos žiemojančių paukščių pakliūva į tinklus ir tokiu būdu žūva. Aišku, patys žvejai vengia dalintis tikslia informacija, kiek vandens paukščių pakliūva į jų tinklus. Stengiamasi tai nuslėpti“, – akcentuoja ornitologas.
Siekiant sumažinti pavojų visiems vandens paukščiams, žiemojantiems Lietuvos pajūryje, viena veiksmingiausių priemonių – žiemojimo laikotarpiu riboti statomųjų tinklų naudojimą žinomose paukščių žiemovietėse.