Kai gyvūnai pridaro bėdų: kokių kompensacijų galima tikėtis

Lietuvos gamta turtinga unikaliomis paukščių ir žinduolių rūšimis. Tačiau ne su visomis jų gerai sutaria ūkininkai. Jie skundžiasi dėl patiriamos žalos. Vis dėlto Lietuvoje sukurtas nuostolių finansavimo mechanizmas, kuris turėtų pagerinti gyvūnų ir ūkininkų santykius. GRYNAS.lt domisi, kokių kompensacijų gali tikėtis ūkininkai, jei jiems eibių prikrėtė laukiniai gyvūnai.

Ūkininkauti trukdo laukiniai gyvūnai

Bene daugiausiai žalos žemės ūkio naudmenoms padaro kanopiniai žvėrys, pastaruoju metu skundžiamasi ir išaugusia stumbrų populiacija.

Juozas, GRYNAS.lt kalbintas žemdirbys Krekenavos miestelyje, Panevėžio rajone, pasakoja apie stumbrų bandą, dažnai zujančią netoli jo laukų.

„Sumindo pasėlius. O ką jau darysi, daug čia jų mūsų laukuos. Bet visi žmonės jau žino, kad ūkininkauti mūsų krašte sunku“, – skundžiasi ūkininkas.

Raseinių rajono gyventojas Alfredas turi kitą bėdą – stirnas. Anot žemdirbio, jos ne tik išmindo pasėlius, bet ir maitinasi derliumi.

„Niekaip anų neišvaikom. Bet paskui galvojam, kad tiek to, tegu sau. Jei labai daug žalos padaro, bandom kalbėtis dėl kompensacijų. Ir tie gyvūnėliai gi turi gyvent“, – mano Alfredas.

Šalia Nemuno ūkininkaujantis Modestas, prakalbus apie laikinių gyvūnų žalą jo ūkiui, numoja ranka: „Niekas čia nesikeičia. Kaip karaliavo bebrai mūsų regione, taip karaliauja. O su kompensacijomis yra problema, nes mes turime, atseit, imtis priemonių apsaugos, jos kainuoja irgi pinigus, tai toks uždaras ratas išeina.“

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas priduria, kad žalos ūkininkams padaro ir paukščiai, daugiausiai gervės ir žąsys, kurios skraido būriais ir nulesa ūkininkų derlių.

Kompensuoja valstybė arba medžiotojai

Problemų ūkininkams išties netrūksta. Todėl tam, kad jie patirtų kuo mažiau nuostolių ir tuo pačiu būtų išsaugoti mūsų krašto gyvūnai, yra galimybė prašyti kompensacijų už laukinių gyvūnų ir paukščių padarytą žalą jų žemės ūkio naudmenoms.

Siekiant išsaugoti mūsų fauną ir tuo pačiu nenuskriausti ūkininkų, pastarieji nėra paliekami likimo valiai. Lietuvoje kompensacijas ūkininkams moka medžiotojai ir valstybė. Kas turės kompensuoti žemės ūkio naudmenoms padarytą žalą, priklauso nuo to, kokie gyvūnai ar paukščiai ją padarė.

Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Augalininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Montrimienė informuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos (LR) Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 4 dalį, valstybė atlygina tik tų laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai pakenkdami žemės ūkio pasėliams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams, ją padaro medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti yra uždrausta ištisus metus (stumbrai), arba kai žalą ūkiniams gyvūnams padaro vilkai.

Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas, medžiotojas, kai žalą žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys (stirnos, elniai, briedžiai ir pan.) ar bebrai, kurių medžioti nėra uždrausta ištisus metus.

Įstatyme pabrėžiama, kad jei ūkininkas jam priklausančiose žemėse yra uždraudęs medžiotojams medžioti, į valstybės ar medžiotojų kompensacijas už laukinių gyvūnų ir paukščių padarytą žalą žemės ūkio naudmenoms pretenduoti jis negali.

Svarbūs Lietuvos gamtai

Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Augalininkystės skyriaus vyriausioji specialistė D. Montrimienė praneša, kad medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikoje yra nustatyta, kad medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala pasėliams - tai tokia žala, kurią medžiojamieji gyvūnai padaro javų, kukurūzų, bulvių, runkelių ir kitų žemės ūkio kultūrų pasėliams, daugiametėms žolėms, vaistiniams augalams, kultūrinėms pievoms ir ganykloms juos ištrypdami, išknisdami, išrausdami, nuskabydami, išraudami ar užtvindydami.

Ūkininkai jau išvardijo, kurie laukiniai gyvūnai jiems pridaro daugiausiai nuostolių. Tačiau gamtininkai ragina nepamiršti, kokią didelę reikšmę ir kanopiniai žvėrys, ir bebrai, ir gervės bei žąsys turi Lietuvos gamtai.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. Alius Ulevičius sako, kad, pavyzdžiui, bebrai yra labai svarbūs Lietuvos gamtai, nes jie palaiko šlapynes, ko Lietuvoje labai trūksta. Šlapynėse gyvena retų rūšių organizmai.

Štai kanopiniai žinduoliai, anot mokslininko, yra ne tik mitybos grandinės dalis, bet ir reguliuoja sumedėjusių augalų populiacijas.

„Stambūs kanopiniai, pavyzdžiui, briedis, maitindamiesi jaunais medeliais praretina tuos jaunuolynus, kurie būtų labai tankūs. Reguliuoja tų organizmų populiacijas, kuriais minta“, – aiškina doc. dr. A. Ulevičius.

Istorinis ir gamtos reliktas

Daugelis gamtos mylėtojų pridurtų, kad kanopiniai žvėrys, be kita ko, yra mūsų gamtos dalis, be kurios Lietuvos miškai yra neįsivaizduojami. Panašia vertybe, išskirtiniu žinduoliu ir svarbiu ne tik gamtos, bet ir istorijos reliktu laikomas stumbras, kuris taip pat pridaro nemažai žalos ūkininkams.

Vis dėlto stumbras – didžiausias šiuo metu Lietuvoje gyvenantis žvėris. Stumbrų kaip Raudonosios knygos gyvūnų medžioti negalima, tačiau yra galimybė kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl kelių individų sumedžiojimo, esant populiacijos reguliavimo būtinybei. Istoriniuose archyvuose fiksuojama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais stumbras buvęs svarbus medžioklės objektas. Didžiųjų žvėrių (tarp jų ir stumbrų) medžiokles rengdavo didysis kunigaikštis. Istorikai pasakoja, kad, Jogailos įsakymu, be kitų žvėrių, daug stumbrų buvo sumedžiota kariuomenei maitinti prieš Žalgirio mūšį.

Lietuvoje net nemažai vietovardžių yra kilę nuo žodžio stumbras: Stumbragiriai, Stumbrai, Stumbrinė, Stumbrys.

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ narė Gintarė Herasimenkienė akcentuoja, kad lietuviai dar neišmoko „išnaudoti“ šio istorinio gyvūno. Anot jos, jie galėtų būti puikus gamtinio turizmo, naujos verslo nišos, Lietuvoje įrankis.

„Tai yra charizmatiškas gyvūnas, kuris gali padėti įgyvendinti kitus aplinkosauginius projektus. Jį žmonės gerai mato. Jis reikalingas ir žmonėms, kaip gamtinio turto, verslo galimybė. Tai yra regiono turtas, žmonės važiuoja pasižiūrėti į stumbryną ir dar yra galimybė pamatyti juos laisvėje. O Lietuva kaip tik ir yra prastai vertinama gamtinio turizmo srityje“, – mano gamtosaugininkė.

Unikalūs Lietuvos svečiai

Nemaža dalis ūkininkų keiksnoja ir paukščius, ypač gerves ir žąsis. Nors ir neilgai, tačiau viešėdamos Lietuvoje jos ūkininkams padaro nemažai žalos.

Lietuvos ornitologų draugijos narys, biologas ekspertas Marius Karlonas pasakoja, jog ir gervės, ir žąsys – unikalūs paukščiai.

Anot ornitologo, gervių padaugėjo neseniai dėl kelių aspektų. Labiausiai jų pagausėjimą lėmė tai, kad pagerėjo jų žiemojimo sąlygos Izraelyje, Ispanijoje.

„Ūkininkai ten yra supratingesni kur kas. Kiekvienas ūkininkas ten turi tokią kvotą, kurią skiria kiekvienais metais gervėms (grūdų, javų). Jie tiesiog tuos grūdus su traktoriumi pila konkrečiose vietose, kad gervės neskristų į jų laukus, o maitintųsi tik vienoje vietoje. Tiesiog jas išlaiko vienoje vietoje, jos niekur neskrenda ir nedaro žalos ūkiui“, – aiškina ekspertas.

M. Karlonas tęsia, kad migruodamos gervės leidžiasi Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur jos, kaip ir Lietuvoje, yra saugomos: „Be abejo, gervės yra tikrai mūsų gamtos dalis. Visų pirma, iš ekologinės pusės jos atlieka svarbią funkciją mūsų gamtoje ir, be abejo, yra ir estetinė pusė. Kiekvienas lietuvis anksčiau žinojo, kad gervė yra retas paukštis, miškų, o dabar, aš manau, kiekvienam gervės rudeninis klyksmas asocijuojasi su rudeniu, kelia nostalgiją. Tai yra labai gražus paukštis ir labai svarbus gamtai.“

Ornitologas skatina saugoti ir žąsis. Anot jo, tai Lietuvoje retai perintis paukštis, daugiausiai jis čia užklysta migracijos metu: „Peri Lietuvoje tikrai retai, tik keliose vietose: aplink Žuvintą, Nemuno deltoje kiek gausiau. Visur kitur – pavienės poros liko. Dabar Lietuvoje realiai yra tos žąsys, kurios migruoja iš žiemoviečių Vakarų Europoje – Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, ir skrenda perėti šiaurėje (Skandinavijoje, Rusijoje), už kelių tūkstančių kilometrų. Ir Lietuva yra tarpinė stotelė skrendant į priekį ir atgal jau su jaunikliais.“

M. Karlonas akcentuoja, kad migruodamos žąsys turi tik kelias stoteles, todėl jų apsauga Lietuvoje yra labai svarbi.

„Turėtume tuo didžiuotis, kad pas mus šimtai tūkstančių žąsų, kurios kiekvienais metais turi tokią ilgą kelionę į perėjimo vietas ir iš jų leidžiasi Lietuvoje pailsėti. Jaučiasi čia saugios“, – pasakoja biologas ekspertas.

Tiesa, šių paukščių padaryta žala nėra kompensuojama, nes jie nėra įtraukti į griežtai saugomų paukščių sąrašą.

Gamtininkai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais laukiniai žinduoliai, paukščiai ir žmogus nesutaria, tačiau tam ir yra sukurta kompensacijų ūkininkams sistema. Norintiems kompensacijos reikia kreiptis į seniūnijos seniūną.