Energingos ir dieną, ir naktį
Tokia yra liepsnelė, strazdams, lakštingalai, raudonuodegėms giminingas žvirblio dydžio giesmininkas. Ji – viena įprasčiausių ir pakankamai gausi, todėl keista, kad liepsnelę pažįsta ne visi.
Liepsnelė (lotyniškas vardas Erithacus rubecula) – pilkom nugaros ir sparnų plunksnom, balta ar šviesia kūno apačia ir labai gražiai oranžine krūtinėle, pagurkliu ir kakta paukštis. Kojos plonos, tamsios, uodega dažnai pakelta aukščiau, virš sparnų. Labiausiai įsimintinos juodos didelės akys; šis požymis rodo naktinį ar prietemų gyvenimo būdą. Iš tikro, liepsnelės aktyvios visą parą. Naktį, važiuojant automobiliu, dažnai galima pamatyti jas, pakylančias nuo kelio ar straksinčias ir lesalo ieškančias pakelėje.
Trokšta pabendrauti su žmogumi
Per vasarą ant žemės, po kelmais, pačiose įvairiausiose nišose (kartais – net žmonių išmestuose rakanduose) susuktuose lizduose šie paukščiai išveda 2 – vadas, iš viso bent 10 – 12 jauniklių. Jaunikliukai iš pradžių būna „kanapėti“, jų krūtinėlės raibos, taškuotos, nugaroje ir sparnuose – daug gelsvų taškų ir dėmelių.
Iš mūsų krašto jos keliauja visą rudenį, skrenda ne pulkais, o pavieniui, ištisu „pabiru“ srautu. Žiedavimo stotyse Kuršių nerijoje ir Ventės rage pagal gausą liepsnelės yra 4 – 5 vietoje po zylių, varnėnų, taigi – masinių rūšių. Žiemoja Europoje, kur mėgsta lankytis lesyklose, lesa kukmedžių vaisiukus, įvairias sėklas. Vasarą, augindamos jauniklius, jos yra vabzdžialesės.
Žinoma, toks paukščių jaukumas pavojingas ten, kur soduose laikomos katės. Nemažai liepsnelių žūsta atsitrenkusios į stiklines namų sienas ir langus. Kai kada (dieną) gelbsti ant stiklų priklijuoti plėšriųjų paukščių siluetai. Tačiau naktį migruojantys paukščiukai tokios perspėjimo nemato.
Liepsnelės gali giedoti ir dabar. Tačiau mums pakaks, kad ji bent trumpai gyvens greta mūsų ir leis su ja susipažinti.