Gamtos mokslų centro mokslininkas dr. Justas Dainys aiškina, kad iš pelaginių (plaukiojančių vandenyje, neprilipintų prie paviršių) ikrų išsiritę skaidrios, gluosnio lapo formos ungurių lervutės, vadinamos leptocefalais, Europos pakrantes pasiekia pasyviai migruodamos – nešamos šiltosios Golfo srovės. Pasiekę kontinentinį šelfą, leptocefalai patiria pirmąją metamorfozę ir virsta stikliniais unguriukais. Vėliau dalis unguriukų arba lieka gyventi jūros priekrantėje, arba migruoja į gėlus vidaus vandenis.
Anksčiau ungurių būdavo labai gausu, žinoma, jog stikliniai unguriukai naudoti net kaip naminių gyvūnų, pavyzdžiui kiaulių pašaras, tiesa, tai vyko ne Lietuvoje – čia tokio gausumo unguriai niekad nepasiekdavo. Apie 1980 m. visame ungurių paplitimo areale populiacijų pasipildymas jaunikliais lyginant su buvusiu kiekiu dėl iki galo nežinomų priežasčių sumažėjo nuo 50 proc. iki 99 proc., o ungurių populiacija atsidūrė kritinėje būklėje. Konkrečios to priežastys iki šiol nėra aiškios, tačiau manoma, jog neigiamos įtakos galėjo turėti Golfo srovės pokyčiai, padidėjusi žvejyba, buveinių praradimas, neigiamas taršos bei parazitų poveikis. Siekiant išsaugoti bei atkurti šių itin paslaptingų ir įdomių žuvų populiaciją, atliekami įvairūs tyrimai.
Nepaisant dedamų didelių pastangų, net ir dabar apie ungurių migracijas vis dar žinoma labai nedaug, tačiau kai kurias rūšies biologijos ir migracijų ypatybes išsiaiškinti padėjo ungurių ženklinimas įvairaus tipo žymekliais. Lietuvoje pastaraisiais metais atlikti ungurių tyrimai, naudojant telemetrinius metodus, leido įvertinti neršti migruojančių ungurių mirtingumą hidroelektrinių turbinose, taip pat ungurių migracijos greitį bei sėkmę.
Šiems tyrimams Gamtos tyrimų centro specialistai gaudė neršti migruojančius ungurius ir chirurginės operacijos metu žymėjo juos akustinio signalo siųstuvais. Vėliau ženklinti unguriai buvo išleisti į laisvę ir akustinio signalo imtuvų pagalba stebėta jų migracija upėmis jūros link. Tyrimų metu nustatyta, jog ungurių migracijos sėkmė tiek patvenktose, tiek ir nepatvenktose upėse buvo panaši. Pasiekę Kuršių marias, unguriai tęsė savo kelionę link jūros, tačiau mažiausiai keturi iš jų buvo sugauti žvejų verslininkų – jie mokslininkams gražino siųstuvus.Vidutinis ungurių migracijos greitis Lietuvos upėmis yra mažesnis, lyginant su vakarinėje ungurių arealo dalyje atliktų tyrimų rezultatais. Taip gali būti dėl skirtumų, susijusių su ungurių nerštinės migracijos sezoniškumu.
Didžiojoje arealo dalyje nerštinė ungurių migracija įprastai prasideda rudenį, o pietrytinėje Baltijos jūros dalyje, tame tarpe ir Lietuvoje, intensyviausia ungurių migracija vyksta kovo – gegužės mėnesiais. Manyta, jog jie jūrą pasiekia taip pat anksčiau, tačiau atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog dauguma tirtų ungurių į Baltijos jūrą išmigravo vėlai rudenį – spalio ir lapkričio mėn. Iš viso į Baltijos jūrą sėkmingai išmigravo 22 iš 63 akustiniais žymekliais suženklintų ungurių. Tolimesnis jų likimas nežinomas, nes akustinių metodų taikymas atvirose jūrose praktiškai neįmanomas.
Subrendę įžuvinti unguriai pasiekia sidabrinio ungurio stadiją ir pradeda nerštinę migraciją upėmis jūros link, tačiau šių migracijų metu dalis ungurių migruoja per HE turbinas ir žūva. Kai kuriais atvejais mirtingumas gali siekti net 100 proc.. Siekiant išvengti neigiamo HE sukeliamo poveikio, vandens telkiniai, esantys HE poveikio zonose, neturėtų būti žuvinami unguriais, tačiau, jei to išvengti neįmanoma, hidroelektrinėse privalo būti sumontuoti žuvitakiai, kurie kartu su efektyviai veikiančiomis apsauginėmis grotomis reikšmingai sumažintų ungurių mirtingumo lygį.
Svarbu paminėti tai, jog neršti migruojantys unguriai nesimaitina – visos energetinės atsargos reikalingos šiai beveik 8000 kilometrų kelionei turi būti sukauptos iš anksto – štai dėl to unguriai ir yra tokie riebūs!