Gamtą myli nuo seno
VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas S. Kvedaras sako, kad lietuviai visą laiką buvo gamtos mylėtojai:
„Pavyzdžiui, dabar keliaudami po Europą matome, kad daugelyje šalių grybavimas nėra populiarus, net draudžiamas, žmonės grybų nepažįsta. Pas mus kiekvienas lietuvis žino bent baravyką, raudonviršį ir voveraitę.
Reta šeima, turbūt, kuri negrybauja miške. Uogavimas taip pat, gal jis nėra toks populiarus kaip grybavimas, tačiau tarsi įaugęs į kraują. Tai išliko nuo senų laikų.“
Anot jo, žmogus, atvykęs į gamtą Lietuvoje, gali pasidžiaugti ne tik medžiais, grynu oru, aplinka, bet ir miško gėrybėmis – grybais, uogomis, riešutais. Tam, kad atvykus į mišką būtų kur apsistoti, urėdija įrengia rekreacinius objektus: pavėsines, stalus, suoliukus, laužavietes, kur žmonės gali papietauti, pailsėti, pasislėpti nuo lietaus ir vėjo.
S. Kvedaras primena, kad laužavietėse galima susikurti laužą, miškininkai karts nuo karto ten palieka ir malkų, tačiau ragina elgtis atsargiai: „Lankytojai gali ką nors išsikepti, tačiau svarbu, kad jie laikytųsi drausmės, nekūrentų laužų ten, kur tai draudžiama, neniokotų rekreacinių objektų, miško paklotės, nestatytų automobilių bet kur.“
Vis dėlto jis pripažįsta, kad dabar žmonės vis labiau saugo gamtoje jiems statomus rekreacinius objektus: „Pavasarį, rudenį mes atliekame rekreacinių objektų apžiūrą, nuolatinį kosmetinį remontą.
Anksčiau būdavo, kad kone kas savaitę reikėdavo ką nors taisyti, po savaitgalio miškininkai važiuodavo ir kaldavo vinis, traukdavo iš laužaviečių suolus ir t.t. Dabar visuomenė daugiau saugo. Tuo galime pasidžiaugti.“
Daugiausiai vietų – aplink miestus
Jo teigimu, rekreaciniai objektai taip pat yra labiau pritaikomi žmonėms.
„Anksčiau buvo aišku, kad reikia pastatyti suolą, pavėsinę, tačiau į tai, kad ta vieta galbūt nėra labai paklausti, objektai nebus aktyviai naudojami atsižvelgta mažiau. Dabar daugiausiai dėmesio skiriame vietovėms, kurios yra daugiausiai lankomos, ten statome daugiau rekreacinių objektų. Taip pat atsižvelgiame į bendruomenių pageidavimus, kurių sulaukiame tikrai nemažai.
Bendradarbiaujame ir su savivaldybėmis, saugomų teritorijų direkcijomis, pasirašome susitarimus, jos ruošia rekreacinius objektus, takus urėdijos valdomuose miškuose. Toks bendradarbiavimas labai naudingas, nes ir lėšos kooperuojamos, ir priežiūra užtikrinama, šiukšlių rinkimas išsprendžiamas su savivaldybe per seniūnijas“, – vardija jis
VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovo teigimu, Lietuvoje yra per 2 mln. hektarų miškų, urėdija valdo daugiau kaip milijoną hektarų ir per tūkstantį rekreacinių objektų, kurie išsidėstę netolygiai.
„Jeigu kalbėtume apie, pavyzdžiui, Karšuvos girią ar Biržų girią, santykinai ten rekreacinių objektų yra mažai. Bet, pavyzdžiui, miškuose aplink Vilnių, jų yra didžiausias tankumas, kadangi ir poreikis yra didžiausias, čia daugiausiai lankosi žmonių. Ypač kai plečiasi miestai“, – kalba jis.
Pašnekovas tęsia: „Šiandien miškai pagal paskirtį ir nustatytą ūkininkavimo režimą grupuojami į keturias miškų grupes. II B grupės miškai yra rekreaciniai miškai, teoriškai juose ir turėtų būti vystoma rekreacija.
Anksčiau, kai jie buvo sugrupuoti, taip ir buvo, kad rekreaciniai objektai įrengti kažkur prie vandens, upių, gyvenviečių, tačiau taip stipriai plečiantis miestams, gyventojams vis daugiau laiko leidžiant gamtoje, tos miškų grupės nespėjo pasikeisti, daug kur yra išlikę IV grupės miškai, kur vykdoma ūkinė veikla. Ne visada galima spėti su žmonių pageidavimais įrengti rekreacinius objektus, bet šie klausimai sprendžiami. Šiandien yra pakankamai nemaža jų plėtra aplink didžiuosius miestus, vandens telkinius.“
Anot jo, pastaruoju metu lietuviai ėmė daugiau domėtis ir pelkėmis. Auga jų lankymas.
Kaip veikia gamtą
Paklaustas, ar išaugęs gyventojų pomėgis būti gamtoje jai nekenkia, S. Kvedaras atsako:
„Yra toks terminas rekreacinė apkrova, kai apskaičiuojama, kiek teoriškai gamtoje gali būti lankytojų. Nes tai yra apkrova gamtai, gyvūnijai, augalijai. Pažeidžiamiausia vieta vis dėlto yra Kuršių nerija. Pergrybavimas, peruogavimas galbūt nėra tokia didelė problema.
Vis dėlto per metus žmonės pasiskirsto, keliauja skirtingais sezonais, lanko skirtingas vietas ir pan. Jei tai yra rekreaciniai miškai, jie tam ir skirti – lankytis žmonėms.
Mes ir stengiamės įrengti tuos pažintinius takus, kad žmogus žinotų, kur galima eiti, kur yra įdomūs objektai, neliptų bet kur, todėl aplinkai poveikis yra mažesnis“, – sako pašnekovas.
Kaip elgtis miške numato Lankymosi miške taisyklės. Pagal jas, miške draudžiama:
kirsti ar kitaip žaloti medžius, krūmus, kitus augalus ir grybus, ardyti miško paklotę;
gaudyti, naikinti laukinius gyvūnus, juos gabenti, rinkti kiaušinius, ardyti gyvūnų būstus (olas, dreves, lizdus, skruzdėlynus, inkilus ir pan.);
gadinti želdinių apsaugos priemones, poilsiaviečių ir kitą rekreacinę įrangą, informacinius (įspėjamuosius) ženklus, kvartalinių linijų stulpus, geodezinius ženklus, riboženklius ar kitus įrenginius;
paleisti miške šunį be antsnukio (antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas už pavadėlio);
triukšmauti ar kitaip trikdyti laukinius gyvūnus;
trukdyti asmenų, besilankančių miške, poilsį;
plauti transporto priemones miške;
teršti ar šiukšlinti mišką.
Svarbu elgtis pagarbiai
VMU atstovas teigia, kad didesnių apribojimų gyventojai gali tikėtis saugomose teritorijose ir rezervatuose.
„Paukščiai peri nuo pavasario iki vidurvasario turbūt, taigi pusę metų nesilankyti miškuose niekas neliepia. Taip pat ir su jauniklių vedimu, žvėrys jauniklius ves iki birželio ir vėliau. Gamta prie žmogaus prisitaiko, tačiau reikia elgtis pagarbiai ir ją saugoti.
Dažnai pasitaiko, kad žmogus, pamatęs jauniklius, juos liečia, kažkur neša, „gelbėja“. To daryti negalima. Gamta susitvarko pati, reikia kištis kuo mažiau, jei žmogui kažkas nepriimtina, tai nereiškia, jog tai reikia keisti pagal save. Gamta turi savo taisykles“, – pridėjo jis.
Lietuvoje taip pat yra ir privatūs miškai. Pašnekovas sako, kad rekreacinių objektų juose yra labai mažai – savininkai paprastai nenori, kad gyventojai ten aktyviai poilsiautų.
„Rekreacija sukelia ir tam tikrų rūpesčių bei įsipareigojimų. Jei pastatei pavėsinę, suolus, juos reikia ir prižiūrėti, rinkti šiukšles. Mes visada prašome, jei žmogus atsinešė maisto, turi jo pakuotes ir išsinešti. Taip pat mes įrengiame ir biotualetus.
Anksčiau būdavo statomi mediniai tualetai, jie nebuvo prižiūrimi, vėliau žmonės jais nustojo naudotis, aplink juos būdavo suteršta. Urėdija jau antri – treti metai perka paslaugą ir į miškus veža kelis šimtus biotualetų, kurie ten stovi visą rekreacinį laikotarpį – nuo gegužės, balandžio mėn. iki rugsėjo pabaigos.
Mūsų tikslas – rekreaciją plėsti kuo daugiau, užtikrinti kokybišką žmonių poilsį“, – tikina S. Kvedaras.
Daugėja renginių miške
Pastaraisiais metais gyventojai miškuose lankosi ne tik pavieniui, organizuojami įvairūs žygiai pėsčiomis, atnaujinta trasa „100 km aplink Vilnių“, populiarėja „miško maudynės“, raliai ir kt.
S. Kvedaras sako, kad gyventojai gamtoje pasikrauna teigiamų emocijų, pailsi, mat dabartinis žmogus mažiau juda, daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, biuruose, todėl gamtos poreikis kaip poilsio vietos auga. Daugėja ir renginių.
„Renginių miškuose yra begalė, niekad tiek nebūdavo. Tokie renginiai privalo būti suderinti su miškų valdytojais – valstybiniuose miškuose tai urėdija. Paprastai visi renginiai ir vyksta valstybiniuose miškuose. Krūvis yra didelis.
Jei žmonių yra 50, 100, atsiranda tualetų poreikis, šiukšlinimo, tvarkos klausimai ir kt. Urėdija turbūt nėra uždraudusi renginio organizuoti, bet reikia patikrinti sąlygas, ar tai nėra saugoma teritorija, kaip tas renginys bus organizuojamas. Kai renginiai derinami, organizatoriai gauna tą informaciją ir gali saugiai juos organizuoti, nenukenčia gamta, žmonės gerai praleidžia laiką“, – aiškina jis.
