Kuršių nerijos miškais Kretingos miškų urėdija rūpinasi tik nuo šių metų balandžio 1 d., juos perėmusi iš Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos. Šiems miškams tvarkyti, pasak Kretingos miškų urėdo, naudojami tik gamtą tausojantys šiuolaikiniai būdai ir technologijos. Urėdija tęsia 2013 m. pradėtus kalninių pušų medynų rekonstrukcijos ir atkūrimo darbus, kurie numatyti KNNP gamtotvarkos plane ir 2013–-2022 m. miškotvarkos projekte.
Reikia kitokių priešgaisrinių priemonių
Kretingos miškų urėdijos urėdas A. A. Baranauskas priminė Miškų įstatymo nuostatas, kad naujų miškų įveisimas ir miškingumo didinimas ne tik mišku neapaugusiose, bet ir
kitose, ypač nenaudojamose, žemėse yra ne tik pageidautinas, bet ir iš dalies privalomas dalykas. O Kuršių nerijoje priešingai –- kopas ir kitas atviras erdves reikia saugoti, kad neapaugtų sumedėjusia augalija, o biologinės įvairovės labui netgi būtina didinti atviras erdves mažinant miškus. Šios priemonės yra numatytos KNNP tvarkymo plane, bet jų vykdymas nėra aptartas miškų ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose. Miškų įstatyme neįteisinti reguliuojamo režimo rezervatai, kuriuose Kuršių nerijoje numatyta gan intensyvi ūkinė veikla.
„Senų kalnapušynų degamumas yra žymiai daug didesnis nei kitų Lietuvos pušynų, todėl Kuršių nerijos kalninių pušų masyvams turi būti taikomi kiti priešgaisrinių priemonių kompleksai. Čia ir yra ūkininkavimo Kuršių nerijoje esmė. Ten daug kas yra kitaip nei žemyninėje urėdijos dalyje. Tačiau visi pagrindiniai miškų ūkiniai darbai privalo būti vykdomi: tai miškų priešgaisrinė, sanitarinė apsauga, medynų atkūrimas po gaisrų ir kirtimo, jaunuolynų ugdymas. Vykdomi kraštovaizdžio formavimo ir ugdymo ugdomieji kirtimai. Kuršių nerijoje 7074 ha užima miškai, iš jų 925 ha patenka į rezervatus, tai yra 13 proc. viso miško ploto. Specialiosios paskirties miškų Lietuvoje yra 8,2 proc., o Kuršių nerijoje – 6149 ha, (87 proc.). Šiuose miškuose ir yra numatyti pagrindiniai miškininkų darbai. Tai yra perbrendusių kalninių pušų rekonstrukcija keičiant į paprastąsias, gamtinės brandos kalnapušynų atkūrimas kalnapušynais, kraštovaizdžio formavimo ir ugdomieji kirtimai“, –- sakė A. A. Baranauskas.
Pagal Miškotvarkos projektą, kasmet suplanuota 293 ha plote iškirsti po 15 000 tūkst. kub. m. medienos. Kirtimus Kuršių nerijoje galima vykdyti nuo rugsėjo 1 iki kovo 1 d., todėl dabar darbai vyksta labai intensyviai.
SOS: gaisrai ir kormoranai
Šiemet Kretingos miškų urėdija labai daug dėmesio skyrė Kuršių nerijos miškų apsaugai nuo gaisrų.
„Nusipirkome naują priešgaisrinį automobilį, du plaukiojančius vandens siurblius su papildoma įranga. Priešgaisrinės saugos ekipažai, atsižvelgiant į gaisringumo klasę,
budėjo kasdien – buvo didelių išlaidų, o jokių pajamų negavome. Kretingos miškų urėdijos darbuotojai net ir už keltą turi mokėti, kas taip pat yra didelė našta“, – atkreipė dėmesį nusipelnęs Lietuvos miškininkas.
O kokios didžiausios pačių miškų problemos? Pasak pašnekovo, prie tokių galima priskirti kormoranus, kurie naikina sengires, jau nemažą dalį ir sunaikino. Šie paukščiai turi mėgstamą vietą pamaryje nuo Gintaro įlankos Juodkrantėje link Smiltynės. Jie ten žuvauja į valias, maisto jiems pakanka, o ten, kur įsikuria šie paukščiai, medžiai džiūsta. Nyksta labai unikali giria, kokios kitos nėra visoje Lietuvoje, gal ir visoje Europoje.
„Kormoranai daro daug žalos ir miškams, ir žuvininkystei. Gyventi jie renkasi tik aukštus, didelius medžius, po jų apsigyvenimo niekas neželia, nes jų mėšlas užteršia dirvožemį. Šių paukščių kolonija plečiasi: jie šią vasarą nebuvo baidomi, todėl populiacija tik padidėjo. Vien šiais metais kolonija išsiplėtė 3 ha“, – sakė A. A. Baranauskas.
Žvilgsnis į praeitį
Užtarnauto poilsio sulaukęs buvęs ilgametis Nidos girininkijos girininkas Gediminas Virgilijus Dikšas pabrėžė, kad pagrindinis žemyno miškininkų darbas yra vadinamoji „gamyba“, miško kirtimas, medienos paruošimas, o Kuršių nerijoje šio darbo yra daug mažiau.
Tačiau miškininkai visą laiką turi kopas tvirtinti. Tie darbai prasideda pavasarį. Baigia miškininkai sodinti mišką, pradeda ruoštis paplūdimio sezonui: tiesti ar tvarkyti takus, laiptus, pinti tvoreles. Žoles kopose sodindavo daugiausiai rudenį, kad jas užpustytų smėlis ir pavasarį jos galėtų pradėti šaknytis. Jas sodindavo tokiose vietose, kur negalėjo nei žabų kloti, nei tvorelių pinti.
„Šlaitas nuo jūros pusės – grynas smėlis, jo nuolydis apie 30 laipsnių, tai eilėmis, šachmatine tvarka, maždaug kas 60 cm sodindavome. Paskutinį kartą sodinome, kai formavome prieškopinę kopą, kad per audrą, kai ateina bangos, pirmiausia pradėtų ją ardyti ir pagrindinio kopagūbrio neniokotų. Parnidžo kopa dabar jau baigia žolėmis apaugti. Nuo jos iškasdavome ir perkeldavome tas žoles į pakrantės kopas. Tais laikais, kai pradėjau dirbti, prieš 45 metus, smiltlendres kasdavome net mirusiose kopose“, –- prisiminė miškininkas.
Ir miškai želdinti kitaip
Ir pavasarinis miško želdinimas čia vykdavo kitaip nei žemyne. Ypač tose vietose, kur niekada miškas neaugo. Miškininkai naudodavo specialų grąžtą, į išgręžtą vietą įdėdavo molio, juodžemio. Jį veždavo iš Rasytės (dabar Rybačij) arba iš Klaipėdos. Viename hektare sodindavo po 10 tūkst., o kur nederlingos vietos, kur smėlis – ir po 15 tūkst. daigų. Kiti darbai – kaip ir visų kitų miškininkų. Jaunuolynus ravėti, šalinti kitos rūšies augalus. Anksčiau tai vadinosi „miško kultūrų auklėjimu“, dabar – „priežiūra“. Dar einamieji kirtimai, o žiemos metu – sanitariniai.
„Audros kas kažkiek metų kartojasi, daugiausia rudenį, po jų tenka šalinti vėjovartas. Vėjas pušų šaknis išjudina, apvarto – pušys pradeda džiūti. Ištisus kvartalus reikdavo iš naujo želdinti. Kelerius metus tvarkai, kol apeini“, -– darbo Kuršių nerijoje ypatumus dėstė patyręs miškininkas.