Ar gali kas būti arčiau gamtos nei miškininkas? Vadinasi, jis yra arčiausiai pradžių pradžios. Todėl jam, kaip juokauja Tytuvėnų miškų urėdijos Kelmės girininkijos girininkas E. Želvys, yra bene sunkiausia persilaužti prie šiuolaikiškesnių terminų, tokių kaip „miško priežiūra“, „miško ugdymas“, nes į kraują įaugęs pats artimiausias to pavadinimas – miško auklėjimas. Nors, kita vertus, kad ir kaip vadintum, vis tiek medžio gyvenimas yra neatsiejamas nuo žmogaus gyvenimo: medį reikia ir prižiūrėti, ir auklėti, ir ugdyti. Juk žmogus, stebėdamas augantį medį, ne vieną patarlę apie save sukūrė, kaip antai: „Lenk medį, kol jaunas.“ Arba tokią: „Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa.“
Kiekvienas medis – su charakteriu
„Kiekvienas medis turi savo „charakterį“ ir, jei to nežinai ar žinodamas nepaisai, gero miško niekuomet neturėsi. Vieni medžiai, kaip pušys, maumedžiai, beržai, yra šviesamėgiai, o kiti, kaip eglės, gali pakęsti ir paunksmę. Beje, kiek ir kuriam medžiui reikia šviesos, patys miškininkai įsitikina tik stebėdami medžio augimą. Po mokslų mes grįžtame daug ko nežinodami, nes juos baigiame greičiau nei medis užauga, o dėstytojo žodis ir sava patirtis yra anaiptol ne tapatūs dalykai“, – kalba girininkas Egidijus, primindamas, jog lygiai taip pat yra šviesamėgės bei paunksmių žolės ar krūmai, vienur medelius reikia vaduoti nuo aviečių, kitur – nuo paparčių, dilgėlių ar lendrūnų... Vieniems medeliams malonesni smėlynukai, o kiti ir į pelkę „įbristi“ nebijo – kiekvienas medis turi savų poreikių, savą charakterį ir... savus priešus – visai kaip žmogus.
Nupiepusį visi skriaudžia
Girininko Egidijaus valdose burzgia žoliapjovės. Ten, kur praeina vyrai, į šviesą išnyra būsimieji medžiai, o kol kas – tik medžiai-vaikai, kurie be žmogaus pagalbos vargiai galingais medžiais užaugtų. „Jei medelis lieka nustelbtas, jis būna skanesnis, minkštesnis miško žvėrims. Žolių nuvargintas medelis sunkiau žiemoja, jei sausa žolė jį nuguls, jis gali sušusti lygiai taip pat, kaip kartais atsitinka žiemkenčiams. Jei miškas įveistas dirbamoje žemėje, o žolė nenupjaunama, medelius atakuoja ir pelėnai. Jie žolėje pasidaro tunelius ir jais keliaudami apgraužia kamienus. Pelėnai labai pavojingi berželiams, ąžuoliukams, juodalksniams – visiems lapuočiams. Todėl dirbamoje žemėje įveistuose miškuose vėlyvą rudenį, prieš pat užšąlant, būtina sutrypti žolę apie medelius“, – pasakoja girininkas.
Svarbu nepražiopsoti
„Želdinių priežiūra – didžiausi vasaros darbai. Vasara – geriausias metas ir ugdomiesiems darbams, o ypač lapuočių medynui. Nukirsti per vegetacijos laikotarpį jie mažiau atželia. Bet jei ugdomieji darbai atliekami eglyne, pušyne, tai daryti geriau rudenį ar žiemą, esant minusinei temperatūrai, kad į žaizdeles neįsimestų grybas. Vasaros pradžioje ugdomaisiais kirtimais irgi negalime užsiimti, nes reikia išperinti paukštukus“, – pasakoja E. Želvys.
Girininkas Egidijus sako, jog tik atėjęs į mišką gali įvertinti, kur pirmiausia reikia medeliui padėti. Todėl žmonės miškininkus sustabdo netgi miesto gatvėje, konsultuojasi, prašo drauge nuvažiuoti iki miško, įvertinti. Miškininkai tokius prašymus su malonumu vykdo. „Juk taip puiku, kai žmonės domisi, konsultuojasi, mokosi, kai supranti, jog mūsų bendras tikslas – gražūs Lietuvos miškai“, – džiaugiasi mūsų pašnekovas. Miškininką gatvėje sustabdyti paprasta, nes jį „išduoda“ uniforma. Be to, provincijoje, savose teritorijose visi vienas kitą pažįsta, o ir nuo amžių miškininkas buvo gerbiamas žmogus.
Chemija miškui – ne prie veido
Girininkas pasidžiaugia, kad suaktyvėjo priežiūra ir privačiuose miškuose. „Anksčiau pasodino medį, ir viskas. Kaip jis išgyvens – jau nebe sodintojo rūpestis. Būdavo, atkūrė, užmiršo, nustelbė, prapuolė... Prieš kelerius metus priežiūra suaktyvėjo ir tai akivaizdžiai pastebima“, – sako jis.
Dar E. Želvys pasidžiaugia, kad miškų sodinimu ir priežiūra jų urėdijoje užsiima savo amatą išmanantys žmonės, kurie tai daro daug metų ir šie darbai jiems tarsi į kraują įaugę. „Būna, išeinam su kokiu darbininku į mišką visai kitokiais reikalais, o jis, pamatęs stelbiamą medelį, apie jį žolę jau trypia“, – pasakoja girininkas.
Pagaliau ir privačių miškų savininkai kasmet darosi vis labiau išprusę, žino, kad miškas yra didelis turtas, o turtą reikia branginti. „Per stropi miško priežiūra – tik veltui išmesti pinigai. Kol medelis gali pats gintis, nereikia kištis. Miškui į sveikatą ir įvairi literatūra: lankstinukai, žurnalai, straipsniai spaudoje“, – sako E. Želvys.