Po dviejų metų pertraukos jau kitoje plynėje vienintelį pelkėse augantį pataisą rado biologas Bronius Šablevičius. Abu kartus žingsniavau greta atradėjų, tačiau laimė pirmajai juos pastebėti teko ne man. Tiesa, vėliau užfiksavau dar porą šio reto augalo radaviečių, tik pataisai ten buvo sudžiūvę, menki ir be sporifikuojančių stiebų, kiek panašūs į saulės iškepintus kiminus. Beliko manyti, jog vyrams pataisai apsireiškia ne šiaip sau. Tai savotiškas vyriškumo simbolis – palankiomis sąlygomis augalai išaugina stačias šakutes su varputėmis, kur bręsta sporos.
Paslaptingi patvankiniai pataisiukai – efemeriški ir nepastovūs. Tinkamose buveinėse suveša dideliais sąžalynais, tačiau joms pasikeitus, per trumpą laiką gali visai išnykti. Aukštapelkėse jiems būtini atvirų durpių, paežerėse – neužžėlę ir neapsemti šlapio smėlio plotai. Lietuvos raudonosios knygos (2007) duomenimis, pataisiukai labiau paplitę pietinėje ir rytinėje šalies dalyse, taigi Kamanos – šiauriausia radavietė.
Tapti atradėjais šiais laikais lemta nedaugeliui, betgi kantrus tyrinėtojas ir bruknės lape pastebi mikroskopinius mažųjų gaubtagalvių kelius, tarp kiminų išsiraizgiusius sunkiai įžiūrimus kerpsamanių gniužulus ar žalsvą dumblių apnašą ant akmenų. Kur bebūtų, atidus stebėtojas niekada nepritrūksta darbo. Kamanų pelkę kai kurie gamtininkai vadina pusdykume, tačiau tarp šiaurės Lietuvoje plytinčių į stepes panašių laukų tokia buveinė – tikrų tikriausia lobių skrynia. Netgi aukštapelkėje, nepasižyminčioje nei maisto medžiagų kiekiu, nei ypatinga augalų ar gyvūnų įvairove, ištisos organizmų grupės laukia mokslininkų dėmesio. Daugiau atradimų slypi ten, kur pažinimo procesas prašosi didesnio atidumo ar darbo su mikroskopu. Praėjusiais metais tokių radinių būta ne vieno.
Kai žingsniuodami link didžiausios klumpaičių augavietės Kamanų rezervate, stabtelėjome prie kanalo, botanikas Zigmas Gudžinskas atkreipė dėmesį į rusvu kilimu aptrauktą vandens paviršių, vietomis pamargintą žaliais plūdenų taškeliais. Širdelės formos gniužulai su tankiomis rudomis blakstienėlėmis buvo pusiau panirę ir tamsus vanduo atrodė lyg nusėtas spuogais. Kanale buvo masiškai išplitęs visoje Lietuvoje retas plūduriuojantysis sklenduonis (Ricciocarpos natans). Rūšis priskiriama kerpsamanėms, kurios nuo įprastų lapuotųjų samanų skiriasi anatomine sandara: begysliais lapais, gniužulo bei sporogono forma. Laisvai plūduriuojantys sklenduoniai neturi šaknų ar rizoidų, o išsilaikyti vandenyje jiems padeda būtent pilviniai žvyneliai. Šios kerpsamanės geba išlikti išdžiūstančiose balose. Tuomet jos išaugina rizoidus ir skroteles, o savo paskirties netekę žvyneliai sutrumpėja. Lietuvoje dauginasi tik vegetatyviniu būdu, vandens telkiniuose plinta padedant paukščiams.
Krantinį kiminą (Sphagnum riparium) pirmą kartą pamačiau Praviršulio tyrulyje (Radviliškio r.), linguojančiuose atviruose liūnuose, užgrobusiuose dalį didžiojo ežero. Tą kartą pamaniau, kad tai bus įmitęs kitos rūšies egzempliorius, tačiau laboratorijoje visai nesunkiai pavyko rubuilį atpažinti. Panašioje aplinkoje jis tarpsta Kamanų pelkėje, tik čia erdve tenka dalintis su kitomis kiminų rūšimis, pelkiniais žinginiais, beržais ir paparčiais. Jam palanki buveinė susiformavo atkūrus Kamanų senežerio vandens lygį, kuomet drėgmės perteklius vėl atrado senuosius ištekėjimo kelius. Po žinginių ir kiminų patalais net karščiausią vasarą telkšo vanduo. Palankiomis sąlygomis krantiniai kiminai ištisais sąžalynais gali užimti pelkes sausinančius griovius. Kiminų rūšys tarpusavyje skiriasi dydžiu, spalva, tačiau tiksliausiai jų tapatybė nustatoma lyginant stiebo lapų sandarą. Krantinio kimino lapai giliai „iškąsti“, tarsi su iškirpte ir tai galima įžiūrėti plika akimi, kas jų tarpe pasitaiko nedažnai. Išvaizda ir prieraišumas pelkių buveinėms kiminus išskiria iš kitų samanų. Jie yra svarbiausi ir gausiausi aukštapelkių durpių klodų augintojai.
Nepaisant kiminų konservuojančių savybių, viršutiniame pelkės sluoksnyje vyksta aktyvus skaidytojų darbas. Svarbus vaidmuo čia tenka grybams, ištisi hifų nėriniai, išsidėstę aktyviajame pelkės sluoksnyje, skaido organines medžiagas grąžindami jas į medžiagų apykaitos ratą. Pelkėje įvairių rūšių išauginami vaisiakūniai dažnai neišvaizdūs ar visai į grybus nepanašūs.
Praėjusiais metais, tą pačią dieną, kai pasirodė žinutės apie naują grybų rūšį, pirmą kartą aptiktą Čepkelių rezervate, labai panašų pavyzdį iš pelkės parsinešiau ir aš. Tarp kiminų augantis kimininis juodaausis (Pseudoplectania sphagnophila) juodus dubenėlio formos vaisiakūnius išaugina pavasarį, kuomet grybų dairomės mažiausiai. Jo tapatybę šių metų pradžioje patvirtino mikologas prof. E. Kutorga. Profesoriui taip pat buvo perduota nedidelė kolekcija kitų pelkėse augančių grybų, daugiausia buoželės formos kimininių kelmenių (Geoglossum sphagnophilum). Pirmą kartą ši rūšis Kamanų rezervate rasta 1988 m., dabar jos buvimas dar kartą patvirtintas daugelyje vietų aukštapelkės ir tarpinio tipo pelkių plynėse. Lietuvos raudonojoje knygoje įvardijamos aštuonios kimininių kelmenių populiacijos, nors neabejotinai turėtų būti daugiau, tik tai nėra lengvai pastebimas „grobis“. Ištisas šių grybukų armijas teko stebėti Estijoje; ypač gausiai jie įsikuria tarp kiminų mišrios mitybos pelkutėse, kurios atsiranda užankant ežerams. Nė vienas iš šių radinių nėra naujas Lietuvai, betgi ilgėjantys sąrašai tik padidina kiekvienos saugomos teritorijos vertę bei išskirtinumą, suteikia naujų žinių apie organizmų paplitimą.
Diena, kuomet su Jonu Augustausku radome patvankinį pataisiuką, pateikė dar vieną staigmeną. Grįžtant iš pelkės, Berželių klampupyje pastebėjome marguolę. Radinys lyg ir neretas, tačiau gyvatę užtikome besimaitinančią. Iki pusės prarijusi pelę, ji vertino priartėjusį pavojų. Jonas Augustauskas kaip tik buvo išfotografavęs paskutinę juostelę, todėl išskirtinis momentas užfiksuotas tik akimis. Pasitaiko, kad visą dieną lydėjusi sėkmė nusisuka, tačiau atradimų džiaugsmas didesnis už smulkius nesklandumus ir žygio nuovargį.