Jei nematėte tundros, toli važiuoti nebūtina. Ją rasite šiaurės Lietuvos didžiojoje Kamanų pelkėje. Anuometės melioracijos žaizdas joje vis dar gydo gamtininkai, taip pat bebrai ir laukinės kalijos, tačiau nežinodamas per rudeniškas spalvas to net nepastebėtum, rašo "Lietuvos žinios".
Kadangi į rezervatų gyvenimą žmogus kištis negali, viską reguliuoja natūrali atranka ir natūralūs gamtos procesai, - pažintis su unikaliu kampeliu ribojama. Pasižvalgyti po pelkę galima tik vaikštant specialiai nutiestu pažintiniu taku, kuris vingiuoja daugiau nei tris kilometrus. Kad lankytojai nesijaustų nuskriausti, esą nuo jų slepiamas pelkės grožis, Kamanų valstybinio rezervato lankytojų centre ką tik atidarytoje naujoje modernioje ekspozicijoje siūloma susipažinti su išsamesne informacija. Smalsuoliams primenama, jog žmonės jau ir taip užvaldė visą gamtą, beveik nepalikdami ramybės žvėrims, paukščiams ir augalams, tad nieko tokio, kad čia tenka tenkintis 3,6 kilometro takeliu. Iš tiesų to pakanka, kad įsitikintume gamtos išmone išbarstyti tiek derančių spalvų, stulbinamu augalų gebėjimu prisitaikyti prie gana neįprastų sąlygų. Be to, gamta priverstinai čia kuria lietuviškus bonsus - per šimtą metų pušelės pasistiebia vos metrą ar kiek daugiau.
Į pelkę lydinti Kamanų valstybinio rezervato vyriausioji ekologė Aušra Urbonienė apsiavė ilgaaulius guminius batus, kad apsisaugotų nuo angių, vienintelių Lietuvoje gyvenančių nuodingųjų gyvačių. "Esu patyrusi su jomis nuotykių, o kadangi taku einu pirma, tai geriau pasisaugoti, - sakė ji. - Kartą, žiūriu, ant tako kažkoks pagaliukas guli. Paėmiau, norėdama jį numesti, o jis ėmė ir susilenkė pusiau. Tik tada supratau, kad tai angis."
Sunku patikėti, kad kadaise melioratoriai kėsinosi į 3935 hektarų ploto pelkę, kur auga ne tik spanguolės, bet ir sirpsta Lietuvoje retos, dažniausiai sutinkamos Skandinavijoje, tekšės. Šių uogų daugiau Lietuvoje beveik niekur neįmanoma pamatyti, nebent ant skandinaviškų ar estiškų jogurtų indelių (krūmelio forma kaip braškės, o uoga - kaip oranžinė avietė). Tad jau vien tekšė išduoda, kad čia - Lietuvos šiaurinis pakraštys, lietuviška tundra.
Rezervato ramybė - tikras išsigelbėjimas žvėrims. Kaip pasakojo rezervato direktorius Darius Triaušys, kai aplinkiniuose miškuose prasideda medžioklės sezonas, žvėrys tarsi nujausdami, kur jiems saugu, sulekia į rezervatą.
Kamanų rezervate skirtingai nei Čepkeliuose, net vietos gyventojams neišduodami leidimai spanguoliauti. "Uogų netrūksta gretimos Latvijos pelkėse. Be to, mes esame turtingas kraštas, mūsų žemės derlingos, tad žmonės nesiveržia uždarbiauti uogaudami, - sakė D.Triaušys. - Uogos lieka rezervato paukščiams. Pavasarį matome, kad beveik viskas būna suvartota - pačiupinėji, o vidus tuščias. Paukščiukai moka gražiai išsiurbti uogą. Kadangi čia įvairių paukščių labai daug, be to, spanguoles mėgsta ir žvėrys, jos visiems tikras išsigelbėjimas. Juk uogos išsilaiko iki pat gegužės, kai jau vėl pradeda žydėti."
Bene įdomiausios pelkėje augančios samanos - kiminai. Tos pačios, kurias nuo seno įprasta statant medinius namus dėti tarp rąstų. "Kiminai pelkėje sudarę ištisinį kilimą ir viską čia reguliuoja, - teigė ekologė. - Jei koks augalėlis per metus nespėja pasistiebti daugiau kaip 5 centimetrų, jį pasiglemžia kiminai - tiek jie kasmet paauga."
Šios samanos turi unikalią savybę - tuščiavidurėmis ląstelėmis gali sugerti 30 kartų daugiau drėgmės nei pačios sveria, tad pelnytai vadinamos pelkės kempine. Be to, neturėdami šaknų kiminai visu "kūnu" iš aplinkos siurbia ne tik vandenį, bet ir visas maistingąsias medžiagas, nepalikdami kitiems augalams. Todėl jie čia tokie ir skurdūs.
Didžiausias Kamanų senežeris plyti net 6 hektarų plote. "Rudenį čia vakarop tupia migruojančios žąsys. Būna, kad jų beveik pilnas ežeras, vienu metu tiek prisirinko, kad naujoms leistis jau nebuvo vietos. Mes stovėjome už keliolikos metrų ant pažintinio tako, o visas ežeras klegėjo. Nuostabus vaizdas", - pasakojo D.Triaušys.
Šis ežeras - pats seniausias pelkėje, jis mena ledynmetį. Kiti 120 mažų ežerokšnių Kamanose atsirado gerokai vėliau.
Kadangi senežerio dugnas neturi tvirto grunto, gylis neprognozuojamas. Paprastai vanduo siekia apie 3 metrus, tačiau dar ir į durpes galima įklimpti tiek pat. "Toks gylis gali būti jau ir prie pat kranto, kadangi krantai apipelkėję", - sustojus už keliolikos metrų nuo ežero pasakojo ekologė. Lankytojams tai išgirdus nekilo noras žengti nuo apžvalgos tako. Paslaptingas gamtos grožis gali sutramdyti bet kurį smalsuolį, skelbia "Lietuvos žinios".
Durpyno ežere vanduo rūgštus, tad čia prisitaikiusios gyventi tik dviejų rūšių žuvys - ešeriai ir lydekos. Kadangi abi plėšrios, pasak ekologės A.Urbonienės, joms nelieka nieko kita, kaip tapti kanibalėmis ir maitintis savo ar viena kitos jaunikliais. Kitų juk žuvų rūšių nėra. Be to, tamsiame vandenyje gyvenančios žuvys daug tamsesnės už savo giminaičius, gyvenančius ne pelkėje. Žmonės Kamanų lydekas ir ešerius praminė angliniais. "Vanduo čia toks tamsus, kad įkišus ranką iki alkūnės pirštų beveik nematyti", - stebino A.Urbonienė. Ir pridūrė, kad žodžio "kamAnos" reikia kirčiuoti antrą skiemenį, o ne pirmą, kaip daugelis įpratę. Jei kirčiuosime pirmą skiemenį, "kamanos" reikš žirgo pakinktų dalį (odinius dirželius, juosiančius galvą iki snukio). Kai sukirčiuosime antrą skiemenį - turėsime žodį, vietinių žemaičių kalba reiškiantį šlapią, klampų, sunkiai įveikiamą raistą.