Galbūt Lietuva ir neturi kalnų, bet ežerų gausa tikrai negalim skųstis. 3000 įvairaus dydžio natūralių gamtos "baseinų" tapo neatsiejama mūsų tautiečių kultūros ir laisvalaikio dalis. Praktiškai visus mūsų ežerus suformavo ledynas, o kokių ežerų rastume pasidairius po pasaulį? Kokių laimikių pagautume juose ir kokių naujų žuvų atsirado mūsų vandenyse?
Pasaulio įvairovė
Pasaulyje ežeringiausias žemynas – Šiaurės Amerika, kur ežerai užima 2 proc. jo paviršiaus. Čia telkšo ir didžiausi Žemės rutulio ežerai. Ežeringiausios šalys – Suomija (jie užima 9,4 proc. teritorijos) ir Švedija (8,6 proc. teritorijos).
Ežerų galima aptikti ir giliose žemės įgriuvose. Jų rasta ir Antarktidoje po storu ledo sluoksniu – po 6 m storio ledu rasta gyvybė: apie 30 rūšių dumblių, vėžiagyvių, vandeninių sliekų ir kitų gyvių.
Nemažai Žemėje ir sūrių ežerų. Sūriausias – vadinamoji Mirties, arba Negyvoji jūra. Šio ežero viename litre vandens yra ištirpę apie 437 g druskų. Mirties jūra – tai ir giliausias iš sūriųjų ežerų. Jo giliausia vieta – apie 400 m. Šios jūros vandens lygis – apie 395 m žemiau jūros lygio.
Didysis Sūrusis ežeras, telkšantis Šiaurės Amerikos kalnuose, pagal sūrumą nusileidžia tik Mirties jūrai. Priešingai nei Mirties jūra, Didysis sūrusis ežeras aukštai kalnuose – net 1300 m aukščiau jūros lygio. Nepaisant didelio druskingumo, šiame ežere aptiktos dvi dumblių rūšys, čia gyvena ir krevetės.
Yra Žemėje ir „kombinuotų“, jei taip galima pavadinti, ežerų. Štai pailgos formos Balchašas vakarinėje pusėje yra gėlas, o rytinėje – sūrus. Taip yra todėl, kad į vakarinę Balchašo dalį įteka upė Ili, atnešanti gėlą vandenį, o rytinė ežero dalis apsupta dykumų, kur labai daug gėlo vandens išgaruoja. O štai Afrikoje telkšantis Čado ežeras paviršiuje gėlas, o jo apatinis sluoksnis – sūrus.
Kaip pasakoja ežerų tyrinėtojas V. K. Lesnenka, dar įdomesnis yra Mogilnoje ežeras, telkšantis šiaurinėje Kolos pusiasalio dalyje – Kildino saloje. Ežerą sudaro penki tarpusavyje nesusimaišantys sluoksniai. Giliausia ežero vieta šiek tiek viršija 17 m. Pirmasis sluoksnis, esantis prie pat dugno, sudarytas iš skysto dumblo ir vandens. Jis prisotintas nuodingųjų dujų ir gyvybės čia beveik nėra.
Antrasis sluoksnis išsiskiria vyšnių spalvos vandeniu. Tokią spalvą jam suteikia čia besidauginančios bakterijos, kurios yra tam tikras filtras, sulaikantis nuo dugno kylančias nuodingąsias dujas.
Trečiasis sluoksnis – sūrus, panašus į įprastą jūros vandenį. Šiame ežere gyvena daugybė jūrinių organizmų, tik jie smulkesni nei jūroje. Čia plaukioja ir menkės, jūros ešeriai, medūzos, yra jūros žvaigždžių, ežių, aktinijų, vėžiagyvių.
Ketvirtasis sluoksnis – mažai sūrus. Jame drauge su gėlavandeniais gyvūnais plaukioja ir medūzos, vėžiukai.
Viršutiniame ežero sluoksnyje vanduo yra visai gėlas, tinkamas gerti, o jo gyvūnija tokia pati, kaip ir kitų Arkties gėlųjų vandens telkinių.
Šį įdomų gamtos kūrinį suprasime atkūrę ežero istoriją. Mogilnoje ežeras susidarė per daugelį metų, jūros įlankai pamažu atsiskyrus nuo jūros. Į jį patenkantis šaltinių ir lietaus vanduo yra lengvesnis už sūrų jūros vandenį, todėl su juo ir nesusimaišo, lieka viršuje. Tokie reiškiniai, kai sūrių ežerų paviršiuje susidaro sluoksnis upių atplukdyto gėlo vandens, nėra reti. Yra žinoma, kad tose vandenyno vietose, kur įteka didelės upės (Amazonė, Orinokas), vandenyno paviršiuje susidaro savotiškos gėlo vandens „linzės“.
Didžiuosiuose Rusijos ežeruose vidutiniškai gyvena 40-50 rūšių žuvų. Pavyzdžiui, Ladogos ežere – apie 48 rūšių, iš kurių vertingesnės – tauriosios lašišos, arktinės palijos, Nevos nėgės, Ladogos sykai, ripusai, stintos, unguriai. Čudo ežere – apie 35 žuvų rūšys, iš kurių vertingesnės yra stintelės, seliavos, Čudo sykai, sterkai, karšiai, lydekos.
Didžiuliame Issyk-Kulio ežere anksčiau gyveno tik keletas žuvų rūšių: marinkos (panašios į ūsorius), osmanai, didieji ir mažieji Issyk-Kulio strepečiai, rainės. Vėliau Issyk-Kulyje buvo užveistos ir kitų vandens telkinių žuvys: Sevano upėtakiai, sazanai, sterkai, karpiai, Ladogos sykai, Baikalo omuliai.
Giliausiame Žemės rutulio ežere – Baikale – gyvena apie 52 rūšių žuvys. Tai omuliai, kiršliai, lenokai, taimeniai, vėgėlės ir kitos. Čia yra ir gėlavandenė giluminė fauna, vertingiausia – Baikalo geltonsparnė. Ypač įdomi Baikalo giluminė žuvis golomenka. Apie 25-30 proc. šios nedidelės, žvynų neturinčios žuvelės kūno sudaro riebalai. Ilgi krūtinės pelekai panašūs į peteliškės sparnus. Šviesoje jos kūnas persišviečia – matyti skeletas. O palaikyta prieš saulę tiesiog ima tirpti.
Baikalas apskritai stulbina rūšių įvairove. Jame aptinkama apie 2500 endeminių (niekur kitur Žemėje negyvenančių) gyvūnų ir augalų rūšių. (Daugelyje Šiaurės Amerikos ežerų aptinkamos 40-50 rūšių žuvys.)
Žuvų rūšių įvairove išsiskiria Afrikoje esantis Tanganikos ežeras. Jame gyvena apie 250 rūšių žuvų. Trys ketvirtadaliai ežero žuvų – niekur daugiau neaptinkamos endeminės rūšys.
Lietuvos ežerai
Lietuvoje yra apie 3000 ežerų. Jie užima 1,5 proc. mūsų šalies teritorijos. Didžiausias Lietuvos ežeras yra Drūkšiai (Zarasų r.). Jo plotas – 4500 ha, o giliausia vieta – 32 m. Tai trečias pagal dydį gėlo vandens telkinys Lietuvoje po Kuršių ir Kauno marių.
Dysnų ežero (Ignalinos r.) plotas – apie 2403 ha, Dusios (Lazdijų r.) – apie 2333 ha, Kauno ma-rių – apie 6350 ha, Kuršių marių – apie 1548 kv. km.
Ilgiausias Lietuvos ežeras yra Asveja (Molėtų r.): jo ilgis apie 30 km, o vidutinis plotis – tik 340 m. Giliausia vieta – apie 50 m. Asveja dar dažnai vadinama Dubingių ežeru.
Antroje vietoje pagal ilgį – Sartai.
Pats giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas (Utenos r.), jo giliausia vieta – apie 60,5 m. Antras pagal gylį yra Malkestaitis (Molėtų r.) – apie 57 m, trečias – Asveja. O Kuršių marių giliausia vieta – tik apie 5,8 m. Kauno marių – 24,6 m.
Daugiausia salų yra Antalieptės mariose (Zarasų r.) – net 90. Galvės ežere (Trakų r.) – 21 sala, Avilyje (Zarasų r.) – 18.
Didžiausia sala yra Dviragio ežere Rokiškio rajone. Salos plotas – apie 73 ha, o joje įsikūrusi gyvenvietė vadinasi Salos.
Įdomus yra Baluošo ežeras Ignalinos rajone. Vienoje jo salų – Ilgasalėje – yra atskiras ežerėlis, su Baluošu besijungiantis sąsiauriu.
Kartą gražų ežerėlį aptikau ir Kuršių Nerijoje, eidamas už Grapšto rago tolyn, jau Kaliningrado srities teritorijoje. Nuo marių jį skyrė tik kelių metrų pločio smėlio juosta, per kurią iš ežeriuko į Kuršių marias sruveno upeliukas. Matyt, ežeriuką maitina iš po kopų besisunkiantys šaltiniai, nes ir vanduo jame skaidrus, skirtingai nei Kuršių mariose.
Kas gyvena mūsų ežeruose?
Beveik visuose Lietuvos ežeruose veisiasi ešeriai, kuojos, lydekos, raudės, lynai. Kiek didesniuose sugausime ir karšių, plakių, aukšlių, sterkų, ungurių, pūgžlių, gružlių, o kai kuriuose ir šamų ar vėgėlių.
Giliuose, vėsesniuose ir švariuose ežeruose gyvena ir lepesnių rūšių žuvys. Tai stintelės, seliavos, sykai. Į kai kuriuos šio tipo ežerus buvo įleista ir Ladogos sykų, peipuso sykų, Ladogos seliavų – ripusų, Pereslavlio seliavų, taip pat Sibiro vandens telkinių žuvų – muksunų, čyrų, peledžių.
Į pratakius ar su upėmis besijungiančius ežerus atplaukia ir upinių žuvų. Juose plaukioja ir šapalai, meknės, salačiai, strepečiai, ožkos (Krokų Lankos ežere), žiobriai (Lampėdyje). Kartais ežeruose sugaunama ir upėtakių, amerikinių palijų, kiršlių, eršketų, ūsorių, lašišų, kūjagalvių. Štai, pamenu, senas žvejys pasakojo, kad kartą jam Asvejos ežere netoli tos vietos, kur iš ežero išteka Dubingos upelis, užkibo kiršlys. Kiti sako, kad su upėmis besijungiančiuose karjerinės kilmės ežeruose galima sugauti net ūsorių, lašišų, šlakių, ožkų, o tokios upinės žuvys kaip šapalai, salačiai, meknės, strepečiai, žiobriai juose – ne naujiena.
Kalbama, kad Sartų ežere kartais pasitaiko ne tik iš Vasaknų tvenkinių pasprukusių karpių, bet ir iš ten atplaukusių sibirinių ir rusiškųjų eršketų, besterių, sterlių, vaivorykštinių upėtakių, amerikinių palijų. Į kai kuriuos mūsų šalies ežerus buvo įleistos ir Tolimųjų Rytų augalaėdžių žuvų: baltųjų amūrų, baltųjų ir margųjų plačiakakčių. Nepalyginamai daugiau įvairių porūšių karpių ir sidabrinių karosų.
Retkarčiais ežeruose pasitaiko ir ryškiaspalvių dekoratyvinių žuvų rūšių – orfų, auksinių lynų. Tvenkiniuose jau dažnai žmonių auginami spalvotieji kininiai karosai bei iš jų išvestos įvairios auksinės žuvelės (dažniausiai kometos), spalvotieji japoniniai karpiai – kojai, baltieji amūrai albinosai (jie spalva primena orfas). Šių žuvų gali būti ir didesniuose ežeruose.
Šiemet prekybos centruose prekiaujama gyvomis amerikinėmis palijomis. Tik nė viename Kauno prekybos centre nemačiau užrašo, skelbiančio, jog galima nusipirkti šių gyvų žuvų. O gaila. Palijos pardavinėjamos kartu su vaivorykštiniais upėtakiais be jokio atskiro užrašo. Suprantama, jos auginamos kartu su upėtakiais, yra panašios, kaina ta pati, tad kam čia vargintis...
Amerikinę paliją, akvariume plaukiojančią šalia vaivorykštinių upėtakių, atskirsite lengvai. Upėtakio kūnas šviesesnis, nusėtos tamsių dėmelių, o palijos, priešingai, – tamsesnės, išmarginta baltomis dėmelėmis, jos ir lieknesnės, nugaroje dėmelės susilieja į savotišką raštą, žiotys ilgesnės nei upėtakio. Pilvas oranžinis arba šviesus.
Sibire ir Europos šiaurinėje dalyje nuo seno gyvena amerikinės palijos giminaitės – arktinės palijos. Bet tvenkiniuose dažniausiai auginamos amerikietės. Natūraliai jos gyvena Šiaurės Amerikoje prie Atlanto vandenyno. Vienos gyvena jūroje, o nerštui kyla į upes, kitos visą gyvenimą plaukioja upėse, trečios – ežeruose. Į Lietuvą pirmą kartą amerikinės palijos buvo įvežtos dar 1885 metais. Augintos tvenkiniuose, o pasprukusių pasitaiko Neryje, Verknėje, Vokėje, Strėvoje. Gausiai pradėtos auginti tik pastaruoju metu Vasaknų tvenkiniuose, todėl jų vis dažniau turėtų būti ir mūsų upėse bei ežeruose.
Už vaivorykštinius upėtakius, amerikinės palijos lepesnės, mėgsta šaltesnį vandenį. Užauga iki 7 kg svorio. Kuri skanesnė – palija ar upėtakis – nežinau. Paragausite ir patys pasakysite.
Visuose mažuose uždumblėjusiuose ežeriukuose, tvenkiniuose ir kūdrose, kur žiemą labai trūksta deguonies, išgyvena tik auksiniai ir sidabriniai karosai, nuodėguliai, dar vadinami rotanais, vijūnai. Kiek palankesnėmis sąlygomis čia veisiasi ir saulažuvės, lynai, dyglės, raudės, kuojos, gružliai, lydekos, ešeriai.
Tiesa, Lazdijų rajone esančiame Dunojaus ežere 1963 metais buvo atsitiktinai užveistos dvi naujos nedidelės Tolimųjų Rytų žuvelės. Mažasis žvynagalvis yra giminingas Lietuvoje labiau išplitusiam nuodėguliui (rotanui). Užauga iki 5 cm, o Rusijoje daugiau nei 10 cm.
Kita žuvelė priklauso karpinių žuvų šeimai. Tai Pseudorasbora parva, kuri Lietuvoje pavadinta rytiniu gružleliu arba čebakėliu. Šiaip Tolimuosiuose Rytuose, iš kur šios žuvelės yra kilusios, yra daug rūšių tikrųjų gružlių, todėl pseudorasboros gružleliu nepavadinčiau. Bet su mūsų kalbininkais nesiginčysiu, tebūnie rytinis gružlelis. Jos užauga iki 10 cm ilgio.
Abi žuvelės, kaip ir neseniai išplitę nuodeguliai, kenkia vietinei faunai, todėl jų platinti po naujus vandens telkinius negalima!
Didesnė naujiena Lietuvoje – nedidelė taiki žuvelė ežerinė rainė, aptikta ežerėlyje netoli Alytaus. Šias raines galima auginti tvenkiniuose drauge su karosais, gružliais. Kitoms žuvims jos žalos nedaro. Tai nedidelės, bet skanios žuvelės. Kadangi mūsų šalyje aptiktos tik viename ežerėlyje, jos įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.