Kėdainių urėdijoje – 80 proc. ąžuolų augaviečių
Kita vertus, ąžuolynų dalis visoje Lietuvoje stabiliai auga ir šiuo metu, lyginant su 1961 m., jų yra beveik pusantro karto daugiau. Kėdainių urėdija ypač garsėja savo ąžuolynais. Čia yra gausu ąžuolams tinkamų augaviečių - beveik 80 proc. visų tokių augaviečių Lietuvoje yra būtent šioje urėdijoje.
Pasak J. Girino, ąžuolynų atkūrimas Kėdainiuose prasidėjo 1995 m. Per paskutinį dešimtmetį, nuo 2002 m., ąžuolų medynų plotas čia išaugo nuo 1622,4 ha iki 1838,3 ha. Praėjusių metų duomenimis, ąžuolynai Kėdainių urėdijoje sudarė 9,3 proc. visų medynų. Vykstant tokiems intensyviems atkūrimo darbams nenuostabu, jog šiuo metu didžioji dalis ąžuolynų yra jaunesni nei 10 metų amžiaus. Iš viso tokių ąžuolynų yra apie 650 ha.
XIX sukilimų pasekmė – klestintys ąžuolynai
Antra pagal gausumą grupė yra patys vyriausi, 140 ir daugiau metų sulaukę medžiai. Tokių ąžuolynų priskaičiuojama apie 500 ha. Pasak urėdo, šis faktas neturėtų stebinti. XIX a. krašte vykę dideli neramumai – 1830 m. ir 1863 m. sukilimai – lėmė, jog būtent tuo laikotarpiu Kėdainių urėdijos teritorijoje susiformavo patys geriausi ąžuolynai.
„Kada būna suirutės, kirtimai miškuose yra chaotiški, nereguliarūs. Taip pat išnaikinami žvėrys, kurie skabo ąžuolus ir stabdo jų savaiminį plitimą. Todėl iš to meto ir turime labai daug savaime atsikūrusio ąžuolo,“ – pasakojo miškininkas.
Likusių amžiaus klasių plotai nėra labai dideli. Iš viso urėdijoje yra per 1000 ha medynų, kur ąžuolas, nors yra rūšinės sudėties, nėra vyraujantis medis. Miškininkai siekia šią situaciją pakeisti.
„Planuojame vykdyti taip vadinamus ugdomuosius kirtimus, kada kirsime lapuočius, ir taip leisime ąžuolams, dabar esantiems apačioje ar turintiems mažiau tūrio, išeiti į priekį. Jeigu neatsitiktų kokios didelės nelaimės, pavyzdžiui, masiniai džiūvimai, Kėdainiuose realiai per dešimtmetį ar porą įmanoma pasiekti, kad ąžuolynai sudarytų apie 17 proc. visų medynų – beveik dvigubai daugiau nei dabar. Ir tai net nesodinant daugiau ąžuolų,“ – atskleidė urėdas.
Jis pasakojo, kad šiuo metu ąžuolynai sparčiai džiūsta, ypač dideli džiūvimai buvo praėjusį dešimtmetį, bet džiaugėsi, jog situacija nėra tokie baisi kaip su uosiais. Pasak statistinių duomenų, 1998 metais uosynų plotas buvo 4,5 karto didesnis lyginant su 1961 m. Tačiau dėl plintančios grybo Chalara fraxinea sukeliamos ligos, taip pat kitų priežasčių, daug uosynų žuvo ir visas tas prieaugis per pastaruosius 15 metų išnyko.
Sėklinėje plantacijoje 183 klonai iš 11 urėdijų
„Pas mus geros augavietės, daug ąžuolynų, todėl savaime suprantama, kad yra genetiniu požiūriu vertingų medynų, - teigė miškų urėdas J. Girinas, - Kėdainių urėdijoje yra didžiausias kiekis rinktinių ąžuolų. Šie medžiai yra patys geriausi miškininkystės požiūriu: aukštesni, geresnis šakotumas, turi daugiau padarinės medienos (apvaliosios medienos, skirtos perdirbimui – red. past.)“.
Kėdainių miškininkai taip pat pirmieji pradėjo į vieną vietą rinkti ir ąžuolų senolių klonus. „Šiuo metu turime 64 ąžuolų klonus, pradedant Stelmužės ir baigiant mūsų pačių M. Daukšos ąžuolu. Lietuvoje tokių ąžuolų senolių priskaičiuojama virš 100, bet daugelyje vietų jie jau yra išdžiūvę, o genotipo išsaugoti nespėta.“
Tačiau būta ir sėkmingų operacijų: „Kur spėjau, tuos senolius surinkau. Yra toks Raseinių rajone Aleknos ąžuolas, jis jau buvo nudžiūvęs, bet aš genotipą išsaugojau, buvo žiema, šakutes iš po sniego ėmiau, lengvai prigijo,“ – prisiminė miškininkas.
Stelmužės ąžuolas nors ne tūkstantmetis, bet vertas pasididžiavimo
Paklaustas kodėl užsiima senolių ąžuolų klonavimu, J. Girinas sakė, jog tai yra geras draudimas nelaimių atveju. „Karts nuo karto vyksta masinis ąžuolų džiūvimas, o šitie ąžuolai senoliai išlieka gyvi. Vadinasi, jie savyje turi kažką tai daugiau, jie yra atsparesni toms visoms negandoms, kurios puola ąžuolą,“ – aiškino urėdas.
Kalbėdamas apie ąžuolus senolius, miškininkas atkreipė dėmesį į Stelmužės ąžuolą, kurio tikrasis amžius tebėra kontraversiška tema: „Mes norime, kad Stelmužė būtų 1000 - 1500 metų senumo, bet taip greičiausiai nėra. Vienas olandas yra apvažiavęs visus seniausius Europos medžius, ne tik ąžuolus, ir išleidęs apie tai knygą. Ten Stelmužės ąžuolui duodama apie 500 metų. Gal šiek tiek daugiau iš tiesų yra, bet tūkstantį tai vargiai ar jis turi.“ Kaip ten bebūtų, pasak J. Girino, tai vis tiek mūsų seniausias ąžuolas ir jis tikrai turi kažką tokio ypatingo, kad išgyveno tiek metų ir tiek negandų, todėl didžiuotis yra kuo.
Prigyja tik trečdalis skiepų, bet vargti verta
Pirmąjį skiepą J. Girinas paėmė 2005 m. iš Šaravų ąžuolo senolio Kėdainių rajone. Pasak J. Girino, šis ąžuolas apipintas legendomis, siejamas su liūdnais 1863 metų sukilimo įvykiais. „Pagal vienus pasakojimus ant tų šakų ąžuolo buvo pakarti keturi kunigai, pagal kitus - septyni. Ten vyko mišios, kazokai apsupo sukilėlius, išvaikė, o kunigus pakorė. O mes nuo 1998 metų ten organizuojame kasmet rugsėjo pradžioje mišias. Nors ąžuolas jau nudžiūvo, bet mišių tradicija tebegyvuoja.“
Pats ąžuolų skiepijimas, pasak urėdo, nėra lengvas procesas. „Su ąžuolų skiepijimu nėra taip paprasta, kaip skiepijant vaismedžius, obelis, kriaušes ir panašiai. Apie 30 proc. skiepijamų klonų prigyja labai gerai, apie 30 proc. taip... vidutiniškai. Su likusiu trečdaliu yra didelė problema, nes kai skiepiji į bet kokį, klonui negiminingą poskiepį, tai paprastai po keleto metų ir atkrenta. Čia toks pats genetinis nesutapimas kaip kai žmogaus kraujo grupės nesutampa ir atmeta organizmas,“ – lygino J. Girinas.
Kyla klausimas, kodėl iš viso varginamasi su skiepais, jei tik trečdalis jų prigyja be problemų. Miškų urėdo teigimu, skiepijant dukrai persiduoda žinomos mamos medžio savybės. Tuo tarpu imdami giles esame tikri tik dėl pusės genetinės medžiagos, tos kur atėjo iš „mamos“. Kita pusė yra atėjusi neaišku iš kur, todėl negalime žinoti ir koks bus rezultatas ar bus vertingas iš tos gilės išaugęs medis.