Žydinčių linų laukus Mosėdyje nufotografavusi Augustina sakė, kad dabar pats jų žydėjimo metas.
Linai, kaip rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija, pagal stiebų aukštį, išsišakojimą, galvučių skaičių ir kitus požymius skirstomi į 3 grupes: pluoštinius, aliejinius (sėmeninius) ir tarpinius.
Pluoštiniai linai yra vienamečiai 70–120 cm aukščio augalai, jų žiedynai nedideli, žiedų nedaug. Auginami pluoštui ir aliejui (sėmenims). Iš linų pluošto gaminami įvairūs tekstilės gaminiai: nuo ploniausio batisto iki storiausių maišų ar brezento.
Aliejiniai linai dažniausiai yra dvistiebiai. Stiebai statūs, cilindriški, 30–50 cm aukščio, sumedėję (plaušų nedaug), šakoti. Lapai tankūs. Žiedynai gausiažiedžiai. Perdirbus jų stiebus gaunamas trumpas pluoštas. Iš sėmenų gautas aliejus (35–42 proc.) naudojamas lakų, valiklių, dažų, pokosto, linoleumo, gumos, odos, elektrotechnikos gamyboje, dar sėmenų aliejus naudojamas vaistų ir maisto pramonėje. Sėmenų išspaudose yra 8–11 proc. ir 30–32 proc. baltymų. Vertingas pašaras gyvuliams.
Tarpiniai linai auginami pluoštui ir sėmenims. Perdirbus jų stiebus gaunamas tik trumpas pluoštas.
Lietuvoje pluoštiniai linai yra tradiciniai augalai, auginti net prieš 4000 metų. Didžiausias augintas plotas buvo 96 300 hektarų (1940 m.). Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo linų plotai labai sumažėjo. 20 amžiaus pabaigoje Lietuvos tekstilės pramonė 2/3 reikiamo linų pluošto importavo. 21 a. pradžioje jų sėjama dar mažiau.
Linai minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse (tai daugiausia darbo dainos, susijusios su linų auginimu, rovimu, verpimu ir audimu) ir pasakojimuose. Išlikę ir magiškų dainų, kuriomis norėta paskatinti linų augimą. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Jie laikyti priemone, apsaugančia nuo piktų dvasių ir įvairių negerovių.