Paaiškėjo, jog tai retos rūšies – vadinamųjų purpurinių ungurių (angl. – purple eel) – egzempliorius. Nors šios žuvies snukis labai panašus į minėto fantastinio filmo gyvių snukius, visgi šie unguriai nėra tokie agresyvūs ir minta ne žmonėmis, o vėžiagyviais.
Netikėta tai, kad siaubūniškos išvaizdos žuvis buvo pagauta vandenyse, kuriuose iki šiol jų pagauta nebuvo, mat purpuriniai unguriai gyvena ne ežeruose, o jūrų pakrančių vandenyse, upių žiotyse ir žemupiuose.
Ši žuvis plaukioja ir gėlame, ir sūriame vandenyje. Purpuriniai unguriai migruoja iš gėlo vandens telkinių į jūras ir vandenyną tokiu ciklu: neršia gėlame vandenyje, tačiau maitinasi, auga (apie keletą mėnesių) jūroje, vėl grįžta į gėlus vandenis daugintis ir vėl grįžta į jūrą maitintis. Per savo gyvenimą atgrasios išvaizdos žuvis sukaria daugiau kaip 100 km.
Purpuriniai unguriai mėgsta drumzlinus vandenis, tačiau stulbinamai ilgai išbūna be vandens kvėpuodama oru. Išauga šie „svetimeiviai“ iki 30 cm ilgio, o jų aptinkama Rytų Afrikos salų, Indijos ir Australijos pakrančių vandenyse. Purpurinių ungurių retais atvejais yra pastebėta ir Japonijoje, Bangladeše, Naujojoje Gvinėjoje ir Naujojoje Kaledonijoje. Galbūt dėl savo šiurpios išvaizdos šie gyvūnai retai kada žvejojami ir valgomi.