Ko sujudo Lietuvos lapės?

Prieš porą savaičių gamtininkas, medžioklėtyros magistrantas Petras Adeikis pranešė, kad Žemaitijoje lapės pradėjo pasiruošimą rujai - įžvelgti tokius dalykus ne taip paprasta, todėl iš pradžių buvau linkęs suabejoti šiuo teiginiu. Tačiau po poros dienų Žemaitijoje, Šilalės rajone pats mačiau tai, apie ką kalbėjo P. Adeikis, o ką tik tuo įsitikinau Rytų Lietuvoje. Taigi - kaip atrodo pasiruošimas vestuvėms?

Nesvarbu, kokia bebūtų žiema, tačiau gamtoje ir per didžiausius šalčius išaušta diena, kai lapės pajaučia, jog metas galvoti apie pavasarį ir būsimą savo kartą. Jų ruja paprastai būna vasarį, kartais tęsiasi iki šio mėnesio pabaigos. O iki to būna gražaus laiko, kai lapės pakeičia savo įpročius, nustoja slapstytis ir iškeliauja į laukus. Lapės medžiojamos visus metus, jų sezonas nesibaigia niekada, tad toks patiklumas padiktuotas tikrai ne ramybės. Iš toli stebint laukais keliaujančias lapes, nepanašu, kad joms dabar rūpi tik pelės ir maistas apskritai. Kas gi joms rūpi?

Autorius

Lapės dabar žvalgosi, tyrinėja, kas iš jų tarpo ruošiasi šios žiemos vestuvėms, suranda vienos kitų takus ir lūkuriuoja, kada gi ateis tas vasaris.

Ar lapės gudrumas - tik pasakose?

Tik pasakų lapės yra gudruolės. Gamtoje jos nors ir atsargios, pastabios ir jautrios, tačiau joms labai toli iki vilko ar net kai kurių kanopinių žvėrių. Dar viena svarbi lapių savybė, joms neretai kainuojanti kailį, yra drąsa ar akiplėšiškumas. Kitaip nepavadinsi jų naktinių žygių po kiemus, šniukštinėjimo pasieniais (ryte žmonės randa ženklų, kad jos, gali būti, pasistiebdamos netgi žiūrėjo pro langą vidun) ir gyvenimo greta judrių kelių. Čia jas vilioja ant kelio žūstantys gyvūnai, kurių likučius galima ramiai triauškinti. Tačiau kartais atrodo, kad lapės, įsitaisę plynam lauke už keliasdešimties metrų nuo greitkelio, čia atėjo pasigrožėti mašinomis...

Ne, lapės nėra tokios paikos. Jeigu tuo abejojate, pamatę taip lūkuriuojančią pūstauodegę, pabandykite sumažinti savo mašinos greitį ar sustoti. Lapė skubriai apsigręš ir nudulkės per laukus - jos žino, kuo gręsia tokie susitikimai su žmonėmis. Tiesa, pabaidyta lapė bėgs netoli, nes jau greitai dzibens ramiai per pievą ar ražieną, kažko ieškos, kažko žvalgysis. Nemanykite, kad ji nemato jūsų.

Tačiau lapė žvalgosi ir ieško tikrai ne žmonių: joms reikia kitų lapių. Pradžioje - jų pėdų, nes jos labai kvepia. O pabėgėjus pėdomis, galima surasti vietas - žolės kuokštus, kupstus, kuriuos kitos lapės ženklino savo šlapimu. Tik esant sniegui galima suprasti, kiek lapių gyvena mūsų aplinkoje.

Vestuves švęsti lemta ne visoms

Nors per keletą paskutinių metų jų gerokai sumažėjo, tačiau dabar, lapėms pradėjus vienoms kitomis domėtis, laukuose galima rasti jau ne lygius, vienon linijon „subertus“ pėdsakus, bet takus, kuriuos išmynė vestuvių laukiančios lapės.

Tik šį metą, kai lapės nieko nebodamos dienas praleidžia laukuose, galima suprasti, kiek jų yra gamtoje. Be to, akylas stebėtojas nustatys, kokia lapių dalis serga. Lietuvoje didelių pastangų dėka buvo suvaldyta pasiutligė, tačiau lapės (beje, ir mangutai), esant didesnei jų gausai, serga niežais.

Pamatyti niežinės erkutės ilgai kamuotą ir dėl kasymosi savo pūkuotą kailį praradusią lapę yra nemalonu. Sunku įsivaizuoti, koks varganas šio žvėries gyvenimas: tokios lapės praktiškai nesulaukia pavasario, o jeigu taip ir įvyktų, išgyventi ir vesti jauniklius joms nelemta.

Lapių gamtoje yra gerokai mažiau, nei prieš penketą metų. Tačiau ši rūšis yra labai gyvybinga - jeigu metai būtų pelingi (graužikai sudaro didžiausią lapės grobio dalį), vadose būtų po 5 - 6 jauniklius, vadinasi, populiacija iš karto pagausėtų bent 2 - 3 kartus. Gamtai per didelis lapių skaičius yra pavojingas, nes jos sunaikina daug kiškių, stirnų jauniklių, ant žemės perinčių paukščių. Ne mažiau pavojinga ir niežų bei pasiutligės plitimo galimybė.

Žinoma, taip galvojame mes, žmonės. Lapės dabar žvalgosi, tyrinėja, kas iš jų tarpo ruošiasi šios žiemos vestuvėms, suranda vienos kitų takus ir lūkuriuoja. Juk tada bus linksma...