Kodėl Lietuvoje tiek daug neperinčių gandrų?

Gandrai – artimi mūsų kaimynai, manoma, kad Lietuvoje greta žmogaus jie glaudžiasi ne mažiau kaip 1000 metų. Apie tokią kaimynystę vaizdžiai rašė profesorius Tadas Ivanauskas: „ ...ten, kur žnmogus jį globoja, jis atsilygina pasitikėjimu. Čia tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad jam čia nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į triūsiančius po juo žmones...“

Matyt, dėl tokio artumo, paukščio dydžio ir spalvų derinio gandrus visada matome, stebime ir apie juos daug žinome. Apie jokią kitą paukščių rūšį tiek nekalbame, neskiriame dėmesio, mūsų nejaudina jų problemos. Tik gandrus puolame gelbėti, auginti jų jauniklius, tvarkyti lizdus. Tik gandrų reikalais rūpinamės taip pat nuoširdžiai, kaip ir savaisiais.

Neseniai baigėsi Europos Sąjungos lėšomis finansuotas baltųjų gandrų būklės įvertinimo, lizdų tvarkymo, apsaugos projektas. Jo metu atliktos lizdų apskaitos – dabar žinome, kad kasmet Lietuvoje peri 20 – 21 tūkstantis baltųjų gandrų porų. Mūsų šalyje esanti populiacija – viena didžiausių, čia gandrai gyvena tankiausiai.

Vidurvasarį atsiranda gandrų vienišių

Tiesa, dažnai klausiama: o kiek gandrų turime iš viso? Kaip nebūtų keista, tačiau pateikti labai tikslų skaičių beveik neįmanoma. Kasmet lizduose užauga vis kitas jauniklių skaičius, nuo 1 iki 5, dažniausiai 2 – 3. Tačiau didžiausia paklaida atsiranda dėl neperinčių, pulkais gyvenančių gandrų, kuriuos suskaičiuoti sunku. Jie gali klajoti, keliauti vis į naujas maitinimosi vietas.

Kokie tai gandrai? Kas atsitiko, kad jie neperi? Jų likimai įvairūs. Vieni taip be lizdų vasarojantys paukščiai gali būti vienišiai, nesukūrę porų. Kiti – dar nesubrendę jaunikliai. Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų lizduose užaugę gandriukai į savo kraštą iš Afrikos negrįžta iki pat brandos, taigi – bent porą metų.

Matyt, tame yra tiesos, nes kasmet Lietuvą palieka ne mažiau 30 – 40 tūkstančių jauniklių, jų visų sugrįžimas pavasarį neliktų nepastebėtas. Tačiau dalis gandrų, kuriems tik vieneri metai amžiaus, parskrenda. Tą liudija žiedai, kuriais ženklinami lizduose augantys jaunikliai.

Gandrai irgi „žaidžia šeimas“

Perskaityti tai, kas yra įspausta žieduose, dabar paprasta: žiedai platūs, raidės ir skaičiai juose dideli ir ryškūs, pro žiūroną matomi iš toli. Žiedai gandrams dedami virš kelio, taigi – būna matomi net jiems braidant vandenyje ar einant per žolę. Paskutiniais metais dalis gandrų jauniklių žieduojama spalvotais (žaliais) žiedais, kurie matomi dar geriau.

Šios tyrimo priemonės neleidžia suklysti: dalis gandrų jauniklių į savo gimtinę grįžta po nepilnų metų. Žinoma, jiems dar visai nerūpi lizdai, jie gyvena bendruose pulkuose, o žiemoti išskrenda su visais ar šiek tiek anksčiau. Grįžę antraisiais metais, tokie gandrai dar neperi, tačiau antroje vasaros pusėje neretai pradeda „žaisti šeimas“, net ima sukti lizdus. Tokie jų statiniai – padriki ir nerišlūs, dažniausiai – neužbaigiami. Jų prasmė – treniruotis, mokytis, tenkinti prigimties skatinamus įgūdžius.

Sugrįžę trečiajį pavasarį, tokie gandrai jau suka tvirtus lizdus ir klajoti su vienišių pulkais nesiveržia, maža to - netupia prie jų netgi išskridę į pievas žiogauti.