Atsidėkodami už prielankumą, lietuviai žalčiui skyrė totemo statusą, jo siluetu ir formomis puošė savo būstus, margino audinius. Net į pasakas ir sakmes sudėjo.
Tokia draugystė ar supratimas truko ilgai, tačiau nutrūko dvidešimto amžiaus viduryje, ėmus sausinti pelkes ir visas įmanomas drėgnas vietas, naikinti kūdras – įprastus žalčio biotopus.
Migracijų metu žūsta gerokai daugiau žalčių
Ypatingu išbandymu žalčiams tapo keliai, ypač asfaltuoti, per kuriuos jie keliauja ar šildosi ant saulės kaitinamo jų paviršiaus. Kai kur tokiuose keliuose kasdien žūsta bent po keletą žalčių, o migracijų į žiemavietes ar iš jų, poravimosi metu – dešimtys.
Dažniausiai žūsta jau subrendę, populiacijai vertingiausi individai. Nors šie ropliai ant asfalto regimi iš toliau, tačiau banguotame kraštovaizdyje vairuotojai jų dažnai nepapastebi ir nespėja aplenkti, sumažinti greičio ar sustabdyti transporto priemonės. Nemalonu matyti suvažinėtus žalčius; tokias pat nuotaikas turėtų išgyventi ir vairuotojai, dėl kurių kaltės žūsta šie ropliai.
Kaip to išvengti?
Prieš porą dienų kelyje, vedančiame iš Dubingių, gamtininkai įrengė pirmąją, eksperimentinę žalčių apsaugos tvorelę. Jos konstrukcijos principas – leisti ant kelio esantiems žalčiams ją peršliaužti ir saugiai patekti į mišką, tačiau jos „neįveikti“ iš miško pusės. Pasvirusi 45 laipsnių kampu miško pusėn, ji turėtų nukreipti žalčius į po keliu esančią pralaidą.
Per Velykas orai atšils, tad kurį laiką buvę neaktyvūs žalčiai vėl keliaus, skubės šildytis ant asfalto. Gali būti, kad ši tvorelė išgelbės nuo bereikalingos žūties nors keletą žalčių.
Gamtai jie visi labai reikalingi!