Lietuvos gyventojams nemažai nepatogumų sukėlęs gausus sniegas, padidino rūpesčių ir paukščiams. Storu sniego sluoksniu užsidengė jau visa Lietuva. Paukščiai migrantai į pietus jau pasitraukė, bet nemažai sparnuočių liko laukti išganingo pavasario. Iki jo, jiems teks iškęsti nuolatinį šaltį ir maisto trūkumą. Pastarojo nepritekliaus išvengti gali padėti visi norintys. Ornitologų klubas ORNI ir GRYNAS.lt pristato lesyklas lankančių paukščių vadovėlį.
Galiausiai, jei ir vadovėlio pagalba nesiseka atpažinti lesyklose apsilankančių paukščių, bet kada galite klausimus ar nuotraukas siųsti el. paštu orni@orni.lt arba grynas@grynas.lt.
Taip pat primename GRYNAS.lt skelbtas 5 taisykles, kaip žiemą lesinti paukščius.
Pilkoji meleta (Picus canus)- reta geninių šeimos rūšis. Lesyklėlę įrenkite netoli ąžuolynų, bukų giraičių ar slėnių. Lesyklos tipas turėtų būti cilindro formos, gali būti pakabinti lašinukai ant virvutės. Šis paukštelis įsigudrina jų pasmaguriauti. Mėgsta riešutus, gali būti ir žemės ir lazdyno riešutai. Jei priviliosite šį paukštelį į savo lesyklą, galėsite džiaugtis gana neįprastomis jo apdaro spalvomis.
Žalioji meleta (Picus viridis) dažnai painiojama su kita panašia pilkąja meleta (Picus canus). Nepatyrusiai akiai atskirti sudėtinga, bet didesni šansai kad jūsų lesyklėlę lankys būtent žalioji nei pilkoji meleta. Jei gyvenate paupyje, kur stūkso senas medynas, tikriausiai sulauksite šio raudonūsio paukštelio. Žalioji meleta savo skoniu ir maitinimosi ypatybėmis žiemą nesiskiria nuo pilkosios. Mėgsta taukus, lašinius, riešutus. Tai tikrai gražios išvaizdos genys.
Juodoji meleta (Dryocopus martius) turėtų būti retesnis lesyklų lankytojas. Tai miško paukštis, tiesa, kartais iškišantis savo snapą į lengviau surandamo maisto vietas žiemą, tokias kaip kad jūsų lesyklėlė. Maitinimosi įpročiai identiški visiems geniniams: lašiniai, taukai, riešutai. Kaip ir sako pavadinimas, tai sodraus juodumo paukštis, su raudonu viršugalviu. Juodosios meletos- didžiausiai geninių šeimos paukščiai ir jus neabejotinai nudžiugins šio gražuolio apsilankymas.
Karetaitė (Troglodytes troglodytes) - labai vikrus ir išskirtinės išvaizdos paukščiukas. Iškart į akis krenta jos beveik statmenai į viršų nukreipta uodega. Norėdami lesinti karetaites važiuokite prie artimiausio parke ar miške esančio upeliuko. Kartais lengvomis žiemomis jos pasilieka žiemoti ir didžiausia galimybė jas sutikti yra būtent ten. Karetaitėms tinkamas maistas yra skaldyti žemės riešutai ar lukštentos saulėgrąžos, bet nereikėtų pamiršti pakabinti gabalėlio lašinių ar taukų, nes visgi tai yra daugiau vabzdžialesys paukščiukas. Tikėtina kad mieliau rinksis platformos tipo lesyklas, bet cilindro, ar pakabinto plastmasinio butelio viliojantis turinys tai pat turėtų jas traukti.
Vargu ar kikilį (Fringilla coelebs) pavyks pamatyti mieste, nes tai daugiau miško paukštis, bet jei lesyklėlę įrengsite netoli miško ar didesnio parko, šis, dažniausias krašto paukštis, būtinai nepraleis progos palengvinti sau maisto paieškas. Kikilis didelių reikalavimų maisto tipui nekelia. Mielai lesa ir augalinį ir gyvulinį maistą. Paukšteliui priimtina ir tai, kad tinkamoje lesinti vietoje neįrenginėsite lesyklėlės, o tiesiog pabersite sėklų ant žemės ir lašinių gabaliuką ar uogų kekę pakabinsite šalimais.
Šiaurės kikilis (Fringilla montifringilla) nėra toks drąsuolis ir taip gausiai paplitęs kaip pusbrolis kikilis (Fringilla coelebs). Šis gražaus apdaro paukščiukas lesyklas lanko nepalyginamai rečiau nei pusbrolis. Kartais pralėkdamas sustoja palesti, kai šaltesnė žiema, bet bendrai paėmus- tai retas lesyklų svečias. Maitinasi tokiu maistu kaip ir pusbrolis: įvairios sėklos, kartais šermukšnių ar šaltalankio uogos, lašiniai ir taukai. Jei ir sustos palesti prie lesyklos, tai netūps į ją, o susirinks nubyrėjusį lesalą ant žemės.
Laimė sutikti liepsnelę (Erithacus rubecula) savo lesykloje. Tai dailus paukštelis, gerklę pasidabinęs raudona spalva. Nors vasarą minta smulkiais bestuburiais, žiemą nevengia saulėgrąžų ar sorų kruopų, tai pat neatsisako ir uogų asorti. Mėgsta lesti dagių sėklas, jei tik jų yra lesykloje. Gali pasmaguriauti taukais ar lašinukais. Žiemą prisivilioję liepsnelę į savo lesyklą, vasarą sulauksite atlygio. Ji tikrai sumažins kenkėjiškų vabzdžių skaičių aplink jūsų namus ar sodą.
Tikriausiai kėkštui (Garrulus glandarius) įžūlumu prilygti gali retas paukštis. Šis, drąsus, nevengiantis lankyti lesyklų, paukštis neretai nuveja smulkesnius paukštelius. Nors ir yra smaguris, mėgsta lašinius ir taukus, bet jei tokie skanumynai pakabinti ant virvutės, retas kėkštas įsigudrina jų paragauti. Taigi jei norite lesinti kėkštus, jiems labiau prieinamos tvirtesnio tipo lesyklos, tokios kaip platformos.
Kovai (Corvus frugilegus) žmonių dažniau pastebimi būtent žiemą, kai jau palikę lizdus paukščiai, sudarę nemažus mišrius būrius su varnomis (Corvus corone) ir kuosomis (Corvus monedula) maklinėja arčiau šiukšlynų ar pievelėse ir arimuose ieškodami maisto. Kovai maistui neišrankūs. Mėgsta mėsos atliekas, taukus, obuolius ar kitokius įvairius vaisius.
Jei kranklį (Corvus corax) akimis patyrinėsite atidžiau, pastebėsite, kad tai tikrai orus ir išdidus paukštis, vertas pagarbos ir gero vardo. Žiemą mėgsta lankytis šiukšlynuose, nevengia patikrinti atokiau stovinčius pravirus šiukšlių konteinerius. Maistui neišrankus, nors labiau linkęs į gyvulinės kilmės maistą. Šaltuoju metų laiku gali būti stebimas būriuose drauge su kitais varniniais paukščiais. Nuo panašaus kovo lengviausia atskirti atkreipus dėmesį į snapą. Pas kranklį jis juodas, o pas kova pilkas, kartais beveik baltas.
Kuosos (Corvus monedula) dažnai žmonių pavadinamos varnomis (Corvus corone), bet sulyginę šiuos du paukščius panašumų atrasite tikrai nedaug, nebent tik tai, kad tai vienos šeimos paukščiai. Žiemą kuosos buriasi į nemažus būrius kartu su kovais (Corvus frugilegus) ir varnomis (Corvus corone). Būtent šiuo metu lengviausia pastebėti paukščio išvaizdos išskirtinumą. Kuosos nevengia lankyti ir lesyklų, mėgsta pasmaguriauti lašiniais ar jūsų paruoštais vaisiais ir dažnai iš lesinimo vietų nuveja smulkesnius paukštelius. Dažnai užsuka į šiukšlynus.
Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris apie Šarkas (Pica pica Common) vagiles nebūtų girdėjęs pasakojimų. Nėra jos jau tokios vagilės, bet kaip ir dauguma paukščiukų žiemą tai pat aktyviai ieškosi maisto. Dažnai aplanko lesyklas ir maistui nėra išrankios. Lesa ir riešutus ir saulėgrąžas, smaguriauja taukais ir lašiniais, paskanaus ir jūsų paruoštomis uogomis. Tiesa, jei lašinių gabaliukas prasčiau pritvirtintas, tai šarka tikriausiai jį nusineš ir su niekuo nepasidalins. Iš arti stebėti šarkas tikrai malonumas- savimi pasitikinti eisena, vikrūs šuoliukai, kartkartėmis išskleidžiama uodega sudaro egzotiškesnio paukščio įvaizdį.
Varnos (Corvus cornix) - žmonių gerai pažįstami paukščiai. Nemažas, įvairiomis žmonių maisto atliekomis besimaitinantis paukštis. Žiemą dažnai ko nors lesamo ieškosi skraidydamos būriuose su kitais varniniais. Užsuka į šiukšlynus, patikrina atvirus konteinerius. Žmonių visiškai nebijo. Miestuose dažnai užima miestų sanitarų vaidmenį, nors daugelis ir nepastebi, bet padaro nemažai gero žmonėms. Šių paukščių trūkumo mes tarsi ir nejuntame, bet varnų populiacija pas mus nėra didelė.
Kurapkos (Perdix perdix) gerai pažįstamos kaimuose ir priemiesčiuose gyvenančių žmonių. Maitinasi augaliniu maistu, įvairiais javais, tinka skaldyti kukurūzai ir kitos sėklos. Jei norite padėti šiam paukšteliui iškęsti žiemą, jums teks paieškoti atviresnio kraštovaizdžio, pievų, mažiau prižiūrėtų atvirų plotų. Geriausia vieta tokiuose plotuose- artimiausios šiluminės trasos. Žiemą šis paukštelis patraukia būtent ten, nes prie tokių trasų greičiau nutirpsta sniegas ir atsiranda didesnė galimybė susirasti lesalo, na bet jei arti nėra jokių šiluminių trasų, lesalą paberkite pamiškėje ar miško aikštelėse esančiose šėryklose.
Paukštvanagis (Accipiter nisus) - klastingas lesyklų lankytojas. Negalvokit kad suviliosit jį lašiniais ar uogomis. Jį vilioja smulkūs paukšteliai, neapdairiai lesantys lesyklėlėse. Šis plėšrūnas it žaibas pasirodęs iš niekur jūsų akyse gali nusitempti zylutę ar žvirblį. Kaip vanagas, jis nedidelis, panašiai karvelio dydžio, tik daug laibesnio kūno. Medžioja žaibiškai greitai. Pamatę, mūsų akimis, siaubingą gamtos dramą, kai vanagėlis nusineša paukščiuką, nepulkite jo vaikyti, ar gelbėti auka tapusio žvirbliuko, visos rūšys gali tik taip išgyventi.
Pietinį purplelį (Streptopelia decaocto) didmiesčiuose sutikti galite parkuose, skveruose, aikštelėse su nedidelėmis medžių grupėmis. Jei gyvenate kaime, žiemą purplelį viliokite į netoliese miško ar elektros linijų esančias aikšteles paberdami jiems tinkamo lesalo. Maitinimosi įpročiai panašūs kaip ir pusbrolio paprastojo purplelio (Streptopelia turtur): lesalą renka nuo žemės, tinka visos grūdinės kultūros, skaldyti riešutai. Pietinis purplelis jaukesnis paukščiukas nei jo pusbrolis, bet palyginus su kitomis paukščių rūšimis yra bailokas.
Juodgalvė sniegena (Pyrrhula pyrrhula) visų puikiai pažįstama kaip raudoniausio pilvuko savininkė. Sakoma, kad jos iš debesų su pirmosiomis snaigėmis iškrenta. Bet iš tiesų gyvena pas mus ištisus metus, tik šaltuoju metų laiku patraukia arčiau žmonių sodybų ir gyvenamųjų vietų, nes čia maisto paieškos kiek lengvesnės. Žiemą galima grožėtis jų balseliais, kurie it užburianti fleitos muzika šildo šaltą žiemos dieną. Sniegenos mieliau lesa uogas ir sėklas. Kartais atrodo kad pavargsta lesti, taip jau ilgai kokią uogą doroja, bet iš tiesų tokie yra jų mitybos principai, ant žemės tai gana nerangūs paukščiukai.
Sniegstartes (Plectrophenax nivalis) sutikti net ir žiemą nėra paprasta. Vasarą jų pas mus išvis nebūna, o žiema galima stebėti migruojančius paukštelius. Kartais paukšteliai apsistoja pajūryje. Paukštelis nėra išrankus maistui, bet labiau linkęs į augalinį maistą. Įvairių rūšių grūdai, skaldyti kukurūzai, dagių, usnių sėklos, uogų įvairovė padės nutupdyti lekiančia startą pro šalį į jūsų lesyklėlę. Tikriausiai ne į lesyklėlę, o po lesyklėle, nes kaip ir kitos startos, ši nepasitiki jokiomis lesyklėlėmis ir pasitenkina tuo, ką randa po jomis.
Egliniai kryžiasnapiai (Loxia curvirostra), labai primena savo pusbrolius margasparnius (Loxia leucoptera) ir pušinius (Loxia pytyopsittacus) kryžiasnapius. Paukštelis kaip ir kiti iš savo šeimos pasitenkina pačių randamu maistu. Lesyklomis nepasitiki. Pavadinimas pasako kad tai eglės sėklų mėgėjas. Pas mus atlekia ne tik žiemą, bet paukštelį galima pamatyti ir vasaros metu. Tai dažniausiai aptinkamas kryžiasnapis Lietuvoje. Labai dailus ir patrauklus akiai paukštelis.
Amalinis strazdas (Turdus viscivorus) bene stambiausias iš visų strazdų, gyvenančių Lietuvoje. Žiemą retesnis, nes nepakantus šalčiui. Tikriausiai strazdą matysite tol, kol didesnis šaltukas nespustelės. Geriausia lesinti įvairias sėklas beriant ant žemės. Tinka saulėgrąžos, gliaudyti žemės ir lazdyno riešutai. Amalinis strazdas yra uogų mėgėjas, todėl pavaišinkite jį šaltalankiais ar erškėtrožių uogomis.
Strazdas giesmininkas (Turdus philomelos) - vienas dažniausių paukščių mūsų šalyje. Žiemą praleisti pasilieka nedaug paukščiukų, bet ir tais pasilikusiais mums reikėtų pasirūpinti. Šį, kaip ir kitus strazdus, vaišinkite uogomis, riešutais, nelukštentomis juodosiomis ir dryžuotomis saulėgrąžomis. Strazdas maistą renka nuo žemės, kartkartėmis gali nutūpti į atvirą didesnę platformos tipo lesyklą.
Juodasis strazdas (Turdus merula) žiemą triukšmauja labiau už savo pusbrolį smilginį strazdą (Turdus Pilaris). Lesyklose lankosi drąsiai, jei tik jos neaukštai nuo žemės ir yra atviresnio platformos tipo. Kitaip šiam paukščiui būna nepatogu ir jis pasirenka paprastesnę išeitį- renka nukritusį maistą. Dažnai žmonės mato šį paukštį, bet neretai pavadina "keistu varnėnu" ir atkreipia dėmesį į geltoną jo snapą. Nereikėtų šių paukščių painioti. Tai stambesnis, ilgesne uodega ir oresne povyza paukštis.
Smilginis strazdas (Turdus pilaris) matyt drąsiausias iš visų strazdų. Šis ir juodasis strazdas (Turdus merula) tai paukščiai, labiausiai iš Lietuviškųjų strazdų linkę likti žiemoti. Žmones prisileidžia atsargiu atstumu, bet lesyklas lanko drąsiai. Paprastai maitinasi užsilikusiomis uogomis, bet atradęs lesyklą reguliariai ten užsuka.
Jei vyktų stipriausio snapo rinkimai, neabejotinai nugalėtų Svilikas (Coccothraustes coccothraustes). Tai masyvaus ir tvirto snapo savininkas. Norėdami jam įtikti savo lesinimo vietoje paberkite vyšnių ar slyvų kauliukų. Taip taip, kauliukų. Paukštelis savo tvirtu snapu juos sutraiško ir sulesa kauliukų branduolius. Žinoma neatsisako ir kitų sėklų, tokių kaip saulėgrąžos ar kukurūzų grudai, bet didžiausias malonumas jam- aižyti kaulavaisius.
Svirbeliai (Bombycilla garrulus) į Lietuvą atklysta iš šiaurinių kraštų ir yra matomi tik žiemą. Šie dailūs paukščiukai skraido būreliais ir smaguriauja ant medžių ir krūmų likusiomis uogomis. Tai gali būti šermukšniai, nenukritusios aronijos, erškėtrožių uogos. Iš arti svirbelį pamatyti nesudėtinga, tereikia pasiruošti kokių nors uogų ir su šakele pakabinti lesinimo vietoje. Svirbeliai- tingūs paukščiukai ir tikriausiai nekreips į jus dėmesio, jei nesiartinsite arčiau nei kaip per pora metrų.
