Pavyzdžiui, 1956 m. naktį iš sausio 31-osios į vasario 1-ąją Utenos apylinkėse termometras parodė minus 42,9 laipsnius.
Kritulių iškrinta 25-70 mm, vidutinis sniego dangos storis siekia 5-15 cm. O sninga dažniausiai smulkiomis kruopelytėmis, „sausu“ sniegu, gal iš to ir mėnesio vardas.
Tačiau orų sausį būna visokių: ir atodrėkių, rūkų, ir lijundrų, plikledžių. Tradiciniame mūsų kalendoriuje mėnuo dar vadintas pusčiumi, didžiojo rago, vilkų mėnesiu.
Sausį paprastai vyrauja šiaurės ir šiaurės rytų vėjai – tikri pusčiai, susukantys didžiausius vėpūtinius. Sakmė pasakoja, kad šie vėjai sniegą gena iš žiemių, iš už didelio ežero esančios „velnių melnyčios“. Ten sniegas trykštąs iš po trejų devynerių girnų.
Pavadinimas didysis ragas, tikėtina, atėjęs iš prosenoviško praktinio kalendoriaus. Kitados medžiotojų bendruomenė laiką skaičiuodavo mėnulio ciklais, nuo to laiko, kai briedžiai po vestuvių delčioje numeta savo karūnas.
Ne mažiau senas galėjo būti ir vilkų mėnesio pavadinimas. Iki praeito šimtmečio dar gyvavo paprotys Kalėdų naktį vilkams palikti kryžkelėje už kaimo seną ožką, kad šie vasarą bandos nekliudytų. Baltasis badas verčia pilkius braižytis apie tvartus, net žmogaus nevengia suįžūlėję.
Bet senoliai pasakodavę, kad baisiausia žiemą sutikti vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu, vilkatu, – žmogų, pasivertusį ar paverstą vilku. Kraupių istorijų apie vilktakius esama tautosakoje, – tais pasakojimais žmonės trumpindavo šventvakarius.
Iš kokių gamtos požymių galima pamatyti oro permainas žiemą? Jei aplink mėnulį didelis ratas, oras keisis po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj. Iš eketės vanduo išsilieja – prieš šaltį. Vakare žarijos krosnyje užsiplieskia – prieš šaltį. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. O jeigu akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis.
Tespigina šaltis, tačiau saulutė vis aukščiau pakyla! Sakoma, kad per Tris Karalius ji dieną pailgino per gaidžio žingsnį, o per Pusiaužiemį – jau ir per avinuko šuolį.
Sausio mėnuo senajame Lietuvos kaime – poilsio ir visokių linksmybių metas. Mėnesio pradžia iki Trijų Karalių – sausio 6-osios – vadinamasis Tarpušventis. Tai persirengėlių „čigonais“, „avinėliais“, „meška ir ožiu“, „berneliais“ ir blukvilkių, „šyvio“ šokdintojų vaikštynės. Kiekviename etnografiniame regione vis savaip pramogaujama... Įspūdingiausia Trijų Karalių palyda – Vilnijos krašte. Čia su „karaliais“ eidavusi Žvaigždė, Karalienė, Riteris, Giltinė, piemenukas ir velniukas. Dar prisidėdavęs ir Krivių Krivaitis, apsitaisęs tautiniais rūbais, su žynio krivule rankoje.
Laikas nuo Trijų Karalių iki gavėnios senoviniame kaime būdavo vadinamas mėsiedu. Šis nelabai poetiškas pavadinimas iš tikrųjų reiškė smagų pramogų, piršlybų ir vestuvių laikotarpį. Kada gi kaimo žmogus atsigaus nuo darbų, jei ne per mėsiedą, – pernykščiai darbai užbaigti, naujus pradėti dar anksti. Na, nebent į mišką malkų ar statyboms rąstų susiruošus. O merginos ir moterys – staklėsna, bet ar gali būti malonesnis darbas už audimą?
Per mėsiedą dažnos jaunimo vakaronės su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ar zuorėmis, šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, vidurio ir pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokęs, prisidūkęs jaunimas imdavo žaisti netikras vestuves.
Bet štai tai vienur, tai kitur kaime linksmai sutilindžiuoja varpelis, sužvanga žaržolai: gal ir tikri piršliai atvažiuoja? Todėl merginoms labai rūpi sužinoti, koks bus likimo skirtasis. Jeigu neišbūrė šv. Andriejaus arba Kūčių vakarą, gali jį susapnuoti taip kurią naktį. Tik reikia pirštus sudėti vadinamuoju „šulneliu“ ir įspausti pagalvėn. Kas sapne atjos prie to šulinėlio girdyti žirgo, tas ir bus tikrasis.
Na, o važinėjant piršliais, pravartu žvilgtelėti į mėnulį. Manyta, kad geriausias laikas piršlyboms ir vestuvėms – pilnatis. Seni žmonės sakydavo, kad gero vyro iš vedybų esant jaunam mėnuliui nelauk – dūks gyvenime, nenurims. Per senagalį sukurta šeima irgi dažnai išyra.
Manyta, kad mėnulio fazė esanti reikšminga ir žiemos darbams. Moterys, sėsdamos prie ratelio ar staklėsna, būtinai į ją atsižvelgdavo. Verpti esą geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas greitai eisiąs; audeklą apmesti – kai senas mėnulis, tada išaustas bus tvirtesnis, gijos netrūkinės, siūlai nesisuks. Tinklus megzdavo prieš pilnatį, tada žuvų būsiąs pilnas bradinys. Tačiau dirbti mėnulio šviesoje nevalia, – vilkolakį galima privilioti...
Sausio mėnesį nėra darbų skubos, įtampos. Daugiau laiko kaimo žmonės galėdavo skirti ir sau. Įdomu, kad pirtį dažniausiai kurdavo po mėnulio pilnaties. Neva išsimaudžius per jaunatį odą imsią niežėti. Įjuodusius vilnonius drabužius per senagalį lengviau mazgoti, bet skalbiniai lieka kieti, o jaunam mėnuliui esant išsiskalbia minkštai. Tas laikas labai tinka plaukams pakirpti – atauga stiprūs ir tankūs.
Kitados žmonės naujus metus pradėdavo skaičiuoti, sulaukę pirmosios neomenijos – plono mėnulio pjautuviuko po žiemos saulėgrįžos pasirodymo vakaro žarose. Tradicinėje kultūroje tai išliko dabar jau visai užmirštos Krikštų šventės papročių nuotrupomis.
Dar šią metų pradžios šventę vadindavo Kumeliuko krikštynomis. Tada būdavo žadinama gamtos gyvastis: papurtomos žiemos šaltyje sustingusios obelys, pabeldžiama į apsnigtus avilius.
Dar šią metų pradžios šventę vadindavo Kirmių diena, nes senovėje būdavo žadinami ir troboje žiemojantys žalčiai, kad „pašventintų“ apeiginius valgius.
Šie prosenoviškos šventės papročiai iš dalies bus vėliau perėję į Pusiaužiemio šventę, pažymimą sausio 25-ąją dieną. Tai lūžio momentas gamtoje, laipsniškai tapęs švente. Mat šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda! Sakoma, per Pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Miške savo oloje nubundąs barsukas, iškiša galvą pasidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasivaikštąs po mišką – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą kietai įminga – pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.
Per Pusiaužiemį šeimininkas patikrindavo, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams. O šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki naujo derliaus.