Kitoms kenkiančios gyvūnų rūšys
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja Lina Čaplikaitė-Denisovienė teigė, kad buvo parinktos keturios gyvūnų rūšys, kurios buvo naikinamos panaudojant ES lėšas.
„Tai buvo mangutas, rainuotasis vėžys, kanadinė audinė ir nuodėgulis grundalas. Šios rūšys daugiausiai kenkia kitoms rūšims, pavyzdžiui, nusitaiko į saugomų paukščių kiaušinius arba išstumia kitus vandens gyventojus“, - aiškino L. Čaplikaitė-Denisovienė.
Anot specialistės, kartais kyla diskusijų dėl to, kas yra invazinė rūšis, mat ES invazinių rūšių reglamentas traktuoja, kad jeigu kažkuri rūšis yra atkeliavusi dėl klimato kaitos, natūraliu būdu, tai ji nėra invazinė, o yra nauja rūšis. Invazine rūšimi labiau laikomi augalai ir gyvūnai, kurie paplito dėl žmogaus įtakos.
Invazinės gyvūnų rūšys:
1. Mangutas (lot. Nyctereutes procyonoides)
Usūrinis šuo arba mangutas – šuninių šeimos žinduolis. Kilęs iš Rusijos Usūrijos regiono, Korėjos, Japonijos, šiaurės rytų Kinijos. Gyvena apie 10 metų. Priešai - vilkai ir lūšys. Gyvena daugiausia miškuose, kalnuotose vietose. Neretai sutinkamas šalia kaimų, priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, neatsisako uogų, vaisių.
2. Kanadinė audinė (lot. Mustela vison)
Kanadinė audinė – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Kanadinės audinės tėvynė – Šiaurės Amerika. Paplitusi Aliaskoje, Kanadoje ir didžiojoje dalyje JAV teritorijos. Apie 70 proc. Lietuvos populiacijos gyvena šiaurės rytų Lietuvoje ir Nemuno deltoje. Priešai – lapės, ūdros, stambios plėšrios žuvys, valkataujantys šunys. Mitybiniai konkurentai – visi žvėrys, mintantys peliniais graužikais ir žuvimis.
3. Ondatra (lot. Ondatra zibethica)
Ondatros – stambūs, vandenyje gyvenantys žiurkėninių šeimos graužikai. Išvaizda panaši į bebro, tik ondatros mažesnės. Natūraliai gyvena Šiaurės Amerikoje, apie 1905 m. 5 ondatros įvežtos į Europą (Čekoslovakiją), kur paplito. Ondatroms tinkamiausi pakankamai gilūs, neįšąlantys iki dugno ir gausūs augalų vandens telkiniai. Vengia atvirų, nuolat bangų skalaujamų pakrančių ir sraunių upių. Gyvena prie ežerų, upių, senvagių.
4. Paprastasis meškėnas (lot. Procyon lotor)
Paprastasis meškėnas – meškėninių šeimos žinduolis. Paplitęs Šiaurės Amerikoje, dėl vertingo kailio aklimatizuotas Kaukazo ir Vidurinės Azijos miškuose. Šis žinduolis lengvai prisitaiko prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Jis ėda visokį maistą (pvz., vaisius, augalus ar mėsą), puikiai laipioja medžiais ir dažniausiai gyvena arti žmogaus.
5. Pilkoji žiurkė (lot. Rattus norvegicus)
Pilkoji žiurkė – pelinių šeimos graužikas. Lietuvoje dažna rūšis. Gyvena trobesiuose, sandėliuose, šiukšlių dėžėse. Vasarą dalis žiurkių išeina į sodus, daržus, paupius, o žiemai grįžta į gyvenvietes. Naikina ir apteršia maisto produktus, apgraužia medžio ir odos gaminius. Paukštidėse pjauna paukščių jauniklius, išgeria kiaušinius.
6. Kanadinė berniklė (lot. Branta canadensis)
Kanadinė berniklė – žąsinių būrio paukštis. Gyvena Šiaurės Amerikoje, introdukuota Vakarų Europoje, tačiau Lietuvoje reta. Gyvena šiaurės zonoje esančiuose tundros sūriuose ežerėliuose ir netoli jų. Peri nedidelėmis kolonijomis.
7. Amerikinis balinis vėžlys (lot. Chrysemys picta)
Amerikinis balinis vėžlys - balinių vėžlių šeimai priklausantis vėžlys. Balinis vėžlys laikomas tik pusiau vandens gyvūnu, nes gali nuo vandens telkinių nutolti net iki keturių kilometrų. Natūraliai paplitęs Šiaurės Amerikoje.
8. Raštuotasis (raudonausis) vėžlys (lot. Trachemys scripta elegans)
Raštuotasis vėžlys – balinių vėžlių šeimos vėžlys. Gamtoje jie natūraliai paplitę pietinėse JAV valstijose, ypač Floridoje, Meksikoje. Gamtoje šie gyvūnai yra visaėdžiai. Vandens telkiniuose jie ėda augalus kartu su ant jų esančiais vabzdžiais.
9. Nuodėgulinis grundalas (lot. Perccottus glenii)
Nuodėgulinis grundalas, dažniau žinomas kaip „rotanas“, jau senokai pažįstamas žvejams – mažuose sekliuose vandens telkiniuose Lietuvoje aptinkamas jau daugiau kaip 30 metų. Nedideliuose vandens telkiniuose nuodėguliniai grundalai sugeba išnaikinti daugumą gyvūnų – varles, mažesnes žuvis ir kitus aktyviai judančius gyvius.
10. Grundalas rubuilis (lot. Neogobius melanostomus)
Prieš dvidešimt metų Baltijoje buvo sugauti pirmieji naujakuriai iš Juodosios ir Azovo jūrų – grundalai rubuiliai. Grundalai yra vėsių vandenų gyventojai. Minta pilvakojais ir dvigeldžiais minkštakūniais (moliuskais), šoniplaukomis ir daugiašerėmis kirmėlėmis. Grundalams augant prasiveržia grobuoniška prigimtis: persekioja žuvų mailių, ryja trispygles dygles ir smėlinius grundalus.
11. Rainuotasis vėžys (lot. Orconectes limosus)
Rainuotasis vėžys – vėžiagyvių klasės gyvūnas, priklausantis dešimtkojų vėžių būriui. Natūralus jų paplitimo arealas yra Šiaurės Amerikos žemyno rytų pakrantė. Pakantesni užterštam vandeniui, aktyvūs visą parą, perneša vėžių marą, tačiau patys neserga. Rainuotuosius vėžius Lietuvoje galima gaudyti visus metus neribotais kiekiais.
12. Žymėtasis vėžys (lot. Pacifastacus leniusculus)
Žymėtasis vėžys – vėžiagyvių klasės gyvūnas, priklausantis dešimtkojų vėžių būriui. Iš kitų vėžių išsiskiria ryškia šviesia dėme ant žnyplių. Natūralus jų paplitimo arealas yra Šiaurės Amerika. Šiuos vėžius Lietuvoje galima gaudyti visus metus neribotais kiekiais.
13. Apželtkojis krabas (lot. Eriocheir sinensis)
Apželtkojis krabas - viena iš dviejų krabų rūšių, gyvenančių Baltijos jūroje ir ties Lietuvos krantais. Natūralus jų arealas Rytų Azijos pakrančių estuarijose, nuo Korėjos pusiasalio šiaurėje, iki Kinijos Fudziano provincijos pietuose. Ši rūšis Lietuvos pajūryje negausi ir sugaunama tik atsitiktinai.
14. Pietinė vijasraigė (lot. Potamopyrgus antipodarum)
Smulki (apie 5 mm) gėlavandenė sraigė, kilusi iš Naujosios Zelandijos. Pietinės vijasraigės - viena naujausių invazinių rūšių. Pirmą kartą aprašyta Kuršių mariose 1959 m., o jau 2010 rasta keliuose ežeruose ir upėje. Vėliau kasmet ežerų sąrašas su šiais moliuskais didėja.
15. Ispaninis smalžys (lot. Arion lusitanicus)
Dažniausiai įsikuria soduose, parkuose, žmonių sodybose. Kadangi šių šliužų atsiranda labai daug, jie labai stipriai apgraužia augalus. Jeigu toje vietoje yra natūralios rūšys, jis išstumia jas, tačiau jis nėra plėšrus.
16. Dreisena (lot. Dreissena polymorpha)
Dvigeldis moliuskas, kuris gyvena gėluose ir apysūriuose vandenyse. Paplitusi daugelyje Lietuvos ežerų ir upių. Šis pilvakojis moliuskas užauga iki 3 cm ilgio. Kiautelis būna tamsiai rudos spalvos, kūnas dažniausiai pilkšvas, gali būti su smulkučiais balsvais taškeliais. Kaip ir visi dvigeldžiai moliuskai, puikiai filtruoja vandenį, praleisdama jį per ertmes savo kūne ir išsifiltruodama įvairius smulkius organizmus iš vandens, kuriais minta.
17. Jūros gilė (lot. Balanus improvisus)
Jūrų gilė – ūsakojų infraklasei priklausantis vėžiagyvis. Kosmopolitinė (paplitusi visame pasaulyje) rūšis, nors manoma, kad vėžiagyvių tėvynė yra Šiaurės Amerikos pakrantė. Galvos dalimi prisitvirtina prie įvairių kietų paviršių: pakrantės uolų, moliuskų kriauklių, vėžlių šarvo, kietos banginių odos, krabų ir pan. Filtruodami vandenį minta planktonu.
18. Kietašarvė šoniplauka (lot. Pontogammarus robustoides)
Šoniplaukos – vėžiagyvių būrys. Kūnas dažniausiai suplotas iš šonų, dydis svyruoja nuo 1 mm iki 30 cm. Šoniplaukos aptinkamos beveik visose vandens buveinėse ir dažniausiai vaidina svarbų vaidmenį ekosistemoje. Dauguma rūšių – saprotrofai, yra mintančių dumbliais, visaėdžių ir plėšrūnų.
19. Ežerinė mizidė (lot. Paramysis lacustris)
Mizidės – smulkių vėžiagyvių būrys. Gyvena švariuose, deguonies prisotintuose vandenyse. Mizidės minta filtracijos būdu fitoplanktonu, negyvos organinės medžiagos liekanomis. Jos yra svarbus žuvų maistas.
20. Spygliuotoji vandens blusa (lot. Cercopagis pengoi)
Prieš daugiau negu 10 metų į Baltijos jūrą buvo introdukuota spygliuotoji vandens blusa – vėžiagyvis iš Kaspijos jūros. 1997 metais ji buvo aptikta Talino ir Parnu uostų prieigose – Suomijos ir Rygos įlankose. Todėl buvo padaryta prielaida, kad šį vėžiagyvį įvežė vienas laivas, kuris apsilankė abiejuose uostuose ir išleido juose balastinius vandenis. Mūsų krantus šis gyvis pasiekė po 2 metų ir sukėlė vadinamąjį „tinklų marą“ – tinklai jais buvo užkimšti kaip vata ir žvejai negalėjo žvejoti, buvo priversti valyti tinklus ir patyrė didelius ekonominius nuostolius.
daugiau negu 10 metų į Baltijos jūrą buvo introdukuota spygliuotoji
vandens blusa – vėžiagyvis iš Kaspijos jūros. 1997 metais ji buvo
aptikta Talino ir Parnu uostų prieigose – Suomijos ir Rygos įlankose.
Todėl buvo padaryta prielaida, kad šį vėžiagyvį įvežė vienas laivas,
kuris apsilankė abiejuose uostuose ir išleido juose balastinius
vandenis. Mūsų krantus šis gyvis pasiekė po 2 metų ir sukėlė vadinamąjį
„tinklų marą“ – tinklai jais buvo užkimšti kaip vata, ir žvejai negalėjo
žvejoti, buvo priversti valyti tinklus ir patyrė didelius ekonominius
nuostolius. - See more at:
http://www.konstanta.lt/2014/01/biologines-invazines-rusys-uzkariauja-baltijos-jura-mokslo-populiarinimo-konkursas/#sthash.K877QtyP.dpuf
