Kaip baltymingas maistas veikia gyvūnų vystymąsi?
Šernų šėrimas šėryklose medžiotojų organizuojamas nuolat. Jis gerokai suintensyvėja šaltuoju laikotarpiu, nes žvėrims tampa sudėtingiau rasti joms tinkančio maisto. Gamtininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys A. Gaidamavičius kritikuoja tokią žmonių elgseną, sakydamas, kad medžiotojai, veždami į miškus iš prekybos centrų įvairias atliekas – sugedusius tortus, pesticidais užaugintus vaisus ir daržoves - išbalansuoja įprastą žvėrių mitybos racioną.
Gamtoje šernai negauna daug baltymingo maisto, kuo paprastai pasižymi dauguma pašarų. O tai savo ruožtu iškreipia gyvūnų vystymosi spartą – jie žymiai greičiau bręsta.
„Vyksta tie patys procesai kaip kiaulių kompleksuose, jei palygintume su kaime auginamais paršiukais. Kadangi kiaulių kompleksuose masiškai naudojama soja, paršiukai užauga per keturis mėnesius. Tas pats vyksta ir gamtoje – jeigu duodame žvėrims baltymingo pašaro, šerno jauniklė, gimusi kovo mėnesį, jau rudenį rujoti pradeda, kai natūraliai gamtoje ji tai turėtų pradėti daryti tik antrais arba trečiais metais. Ji jau kitą pavasarį pati atsiveda jauniklių. Čia beveik kaip ir su žmonėmis, kai vaikus gimdo dvylikametės“, - piktinosi gamtininkas.
Išeitis - uždrausti šerti šernus
Jis pabrėžė neseniai skaitęs vieną tyrimą, kad pagal užterštumą pesticidais žvėriena yra pirmoje vietoje Lietuvoje. Tai kartu yra žvėrių maitinimo netinkamu pašaru pasekmė. Kaip išeitį A. Gaidamavičius siūlo uždrausti medžiotojams šerti šernus. Tai, anot jo, padėtų problemą spręsti iš esmės.
Tarp pavojingų gyvūnų užkrečiamųjų ligų, kurias gali platinti ir šernai, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba mini afrikinį kiaulių marą, trichineliozę, snukio ir nagų ligą, pasiutligę, spongiformines encefalopatijas, bruceliozę ir kitas ligas, tačiau visus šiuos atvejus akylai stebi tarnybos ir tikina, kad į rinką nesaugi gyvūnų mėsa nepatenka.
Šeriant žvėris, išgyvena ir silpniausieji
Gamtos fondo direktorius (LGF) Edmundas Greimas GRYNAS.lt taip pat yra išreiškęs nerimą dėl pramoninio gyvūnų šėrimo. Jo teigimu, nerimą kelia ir maisto sudėtis, ir atvežamo maisto kiekiai.
„Tokiu būdu iškreipiama natūrali populiacijos savireguliacija. Jeigu gyvūnai nebūtų šeriami, kritiniu žiemos momentu dalis žvėrių, ypatingai jaunų, žūtų. Populiacija liktų optimaliame balanse. Bet kai yra perteklinis šėrimas, natūrali atranka nebeveikia, nes ir silpnesni gyvūnai sugeba išlikti. Tokiu būdu įvyksta laukinių medžiojamų žvėrių populiacinis sprogimas - jų prisiveisia per daug. Kai taip nutinka, kyla klausimas, ar medžiotojai juos išmedžios iki optimalios ribos, ar ne. Jeigu žvėrys pasitrauks į kitus plotus, atsiras perteklinis spaudimas: bus ištrypiami pasėliai, miško paklotė, atsiras kiti neigiami dalykai“, - aiškino E.Greimas.
„Buvo žinoma atvejų, ir aš pats esu matęs, kai į mišką vežamas ne tik augalinės kilmės maistas – vaisiai, daržovės, bet ir prekybos centruose pasenę kulinariniai įvairūs produktai, papuola tortai, pyragai, tropiniai vaisiai - tai įsivaizduokite, kokio tai kaloringumo ir vitamingumo medžiagos! Tada yra iškraipomas žvėrių mitybinis balansas. Tarp medžioklės būrelių, kaip suprantu, vyksta konkurencinė kova – jeigu kuris nors medžioklės būrelis staiga nuspręstų savo plotuose nešerti, šernai išsilakstytų į kitus gretimus būrelius, kur yra nuolatos šeriama. Taigi, visi priversti šerti, kad išlaikytų pas save gyvūnus per žiemą. Išeina toks kaip kolektyvinis susirišimas, nieks negali išeiti iš to užburto rato“, - svarstė LGF direktorius.
Jo teigimu, reikėtų pradėti limituoti pašarų kiekius žvėrims, kuriuos galima vienoje šėrykloje pateikti. Pašnekovas mini pats savo akimis matęs ir tokių vaizdų, kaip per vidurį miško aikštelės ar pelkės įrengta šėrykla, o iš visų pusių aplink ją pristatyta medžiotojų bokštelių.
„Kyla etinis aspektas, kad mes pratiname žvėris prie tam tikrų vietų, šeriame juos, o paskui, arba toje pačioje vietoje, arba gretimais šaudome juos. Toks požiūris man šiek tiek keistas“, - pripažino E. Greimas.
Kaip mokymo priemonę – leisti, o pramoninį šėrimą riboti
LGF vadovas svarsto, kad pramoninį žvėrių šėrimą reikėtų riboti – atsižvelgti į neperteklinius kiekius bei maisto sudėtį. Tačiau, jeigu kalbėtume apie pagalbą žvėreliams kaip mokymo priemonę, tai reikėtų skatinti, nes ji ugdo žmogiškuosius jausmus – atjautą, meilę gamtai ir pan.
„Vienas klausimas yra, ar verta šerti medžiojamuosius gyvūnus su tikslu, kad jų populiacijos per žiemą išliks gausios ir vėliau bus galima daugiau laimikių turėti medžioklės metu. Manyčiau, šiuo aspektu tikrai būtų galima nustoti šerti ir tiesiog palikti juos natūraliai eigai.
Kitas aspektas – kai žmonės šeria dėl to, kad jie jaučia tam tikrus sentimentus laisvėje gyvenantiems gyvūnams, moko vaikus jautrumo. Tai pakankamai suprantamas dalykas, kai, sakysime, biologijos mokytojas ar mama paaiškina, kad gyvūnėliams šalta ir jie po sniegu turi kapstyti sausų žolelių, mes galėtume sodybos gale pastatyti ėdžias ir į jas atnešti šviežio šieno. Taip vyksta auklėjimas – tas vaikas, kuris neužmiršta į ėdžias padėti šieno, burokų, morkų, vystosi kaip gera ir jautri asmenybė, kuri ateityje neskriaus gamtos ir atsakingai elgsis“, - samprotavo E. Greimas. Tokį gyvūnų šėrimą pašnekovas sako palaikantis.
Gamtosauginės organizacijos atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad šernų šėrimas turėjo ir kitą neigiamą padarinį – neriboti pašarų kiekiai leido taip išplisti šernų populiacijai, kad dabar yra rizika ligoms greičiau plisti (tai greičiausiai atsilieps ir plintant kiaulių marui). Puikiausias pavyzdys - afrikinis kiaulių maras.
„Dabar jau kalbama, kad šernus reikia šaudyti. Taip išeina, kad vieną kartą daromas veiksmas į vieną pusę – didiname šernų kiekį, o po to, kai gresia gamtinė kataklizma, staiga turime vėl dėti didžiules pastangas, kad atstatytume padėtį į normalią“, - sakė E. Greimas.
Daugiau maisto – daugiau jauniklių vadų
„Pagreitintas vystymasis, jauniklių atsivedimas gal labiau susijęs su maisto kiekiu. Jeigu yra pakankamai to maisto, greičiau subręsta organizmas. Esu matęs, kad šėryklose kalnai ir kukurūzų, ir javų, avokadų, bananų – visko ten gali rasti iš parduotuvių. Jeigu šernai mato, kad sąlygos yra geros, tai ir dauginasi daugiau. Tačiau su paukščiais to pastebėta nėra. Anglijoje ar Olandijoje paukščiai yra lesinami ištisus metus, kabo lesyklos, duodamos įvairios saulėgrąžos, kitos sėklos.
Pavyzdžiui, antys, tose vietose, kuriose jos yra lesinamos, miesto parkuose ar skveruose prie vandens telkinių tikrai gali atsivesti daugiau vadų, nes lesinimo sezonas ilgesnis. Yra nuolatinis maisto šaltinis, dėl to nereikia nerimauti, kad maisto neužteks. Lesinamos gulbės ir antys nuo didelio lesalo kiekio gali ir nutukti.
„Sotumo jausmą jos turi, bet jų mąstysena kaip vaiko – kol maisto yra, tol valgau“, - juokavo J. Morkūnas.
Nelesinkite paukščių sūriu, rūgščiu ir supelijusiu maistu
Kepintas, sūrus lesalas su prieskoniais taip pat nėra pageidautinas paukščių mityboje, nors maži jo kiekiai vėlgi didelės žalos neturėtų padaryti: „Pavasariop, paukščiai ir gamtoje būna, kad lesa druskas prie kelio, nes jiems trūksta mineralų. Tai nesukelia šalutinio poveikio, bet, tarkime, jeigu lesintume sūriomis saulėgrąžomis ar riešutais, jau paukštis norėdamas palesti, per prievartą sules ir per didelį druskos kiekį. O tai lems dehidrataciją ir kitus procesus, kas gali paukščiui pakenkti. Šioms druskoms ypač jautrūs yra paukščių inkstai“, - dėstė LOD narys.
Paukščiams šiukštu nereikėtų siūlyti ir senos, papelijusios duonos. Pelėsis yra toksiškas, taigi nėra tinkamas kaip pašaras: „Jeigu ir patys tokios nevalgote, ir paukščiams nesiūlykite. Košę ar makaronus be padažo, jeigu atlieka nuo stalo, galima išpilti, bet sugižusios duonos nevertėtų duoti, į gerą paukščiams tikrai neišeis“.