Situacija blogėja
Upiniai mašalai prasidėjus jų sezonui (gegužės-birželio mėnesiais) labiausiai vargina prie Nemuno gyvenančius ir poilsiaujančius žmones. Kad tai yra didelė problema, pripažįsta Druskininkų savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Joana Verbickienė. Tačiau, anot jos, spręsti šią problemą trūksta lėšų.
Anksčiau mašalų populiacijos programa buvo vykdoma per apskritis, biologinis preparatas perkamas ir finansuojamas iš Vyriausybės rezervo ir valstybės biudžeto. Ši programa buvo vykdoma nuo 1999 – 2010 m., iš viso tam išleista 2,6 mln. Lt.
„Metai iš metų mašalų populiacija mažėjo. Ji sumažėjo iki pakankamai geros ribos, labai stipriai mašalai mūsų nebekankino, bet dabar paskutinius trejus metus, kai jie nebenaikinami, jaučiame, kad kasmet vis blogiau. Įrodyti neturime kaip, didelių tyrimų, kad populiacija jau atsistato, nėra, bet iš savo pasunkėjusio gyvenimo birželio pirmomis dienomis galime pasakyti, kad situacija blogėja. Nieko pranešti nereikia, kai visus puola gatvėje“, - nelinksmai juokavo pašnekovė, paklausta, ar prasidėjus mašalų sezonui savivaldybė sulaukia vietos gyventojų ar turistų skundų.
Pagalbos nesulaukia
Vis dėlto J. Verbickienė pripažino, kad kiek savivaldybė domėjosi, jokių kitų alternatyvių preparatų, kurie efektyviai naikintų mašalus, nėra.
„Galvojome, kad galbūt galima atkurti balansą tarp gyvūnijos ir augalijos – gal kokių paukščių trūksta, ar žuvų, bet, ko gero, ne. Nežinau, kiek siekia seni liudijimai, bet mašalai vos ne su mediena iš Sibiro atkeliavo ir išplito, jiems plisti buvo palankios sąlygos ir Baltarusijos Nemuno pusėje, kur mes mažai turėjome įtakos“, - aiškino specialistė.
Vos ne kasmet savivaldybė kreipiasi į Aplinkos ir Finansų ministerijas, tačiau gerų žinių nesulaukė.
Sako, kad per brangu ir neefektyvu
Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, paklaustas, kodėl nuspręsta atsisakyti pilti biologines medžiagas į Nemuną ir tokiu būdu kovoti su mašalų antplūdžiu, teigė, kad šios priemonės nepateisino lūkesčių. Be to, nėra iki galo aišku, kaip jos veikia aplinką, ar nedaro jai žalos.
Pašnekovo teigimu, mašalams naikinti buvo skiriamos didelė sumos, preparatas pilamas kaip įmanoma arčiau Baltarusijos sienos, bet mašalai vis tiek iš kaimynų pusės plito.
„Nėra ištirta, kaip tai veikia kitą fauną – gali daryti neigiamą įtaką, tarkime, gyvūnams, kurie tais mašalais maitinasi. Iš aplinkosauginės pusės gal reikėtų atidžiau pasižiūrėti į šią problemą“, - svarstė V. Graičiūnas.
Paklausta, ką jis siūlytų daryti gyventojams, kurortų lankytojams, kaip gintis nuo spiečiaus mašalų, specialistas teigė, kad kažkiek padeda apsisaugoti cheminės priemonės, įvairūs purškalai, baidantys kraujasiurbius, tačiau vėlgi 100 proc. garantijos nėra.
„Mašalai puola ir naminius gyvūnus, nėra malonu, bet ką darysi. Gamtoje taip jau būna. Manyčiau, kad reikia susitaikyti, kad gamta turi tokią savybę – daugelis gyvūnų daro vienokią ar kitokią žalą“, - teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas.
Mokslininkė: belieka laukti blogo oro
Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Rasa Bernotienė GRYNAS.lt teigė gamtoje nematanti jokių ženklų, kurie rodytų nepalankias sąlygas šiemet susidaryti didelėms mašalų populiacijoms.
Anot jos, anksčiau taikyta mašalų naikino priemonė – biologinės medžiagos (bakterijos) - buvo pakankamai efektyvi. Tai rodė tuo metu atliekami tyrimai.
„Jų gausumas buvo vertinamas skirtinguose taškuose Nemuno upėje. Po kurio laiko, kai jie jau nebuvo naikinami, Aplinkos apsaugos agentūra koordinavo šiokį tokį tyrimą, kiek mašalų yra Neryje ir Nemune. Treti metai, kai tokie tyrimai oficialiai nevykdomi“, - konstatavo R. Bernotienė. Pasak Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojos, bakteriniai preparatai, kurie buvo leidžiami į Nemuną, buvo efektyvūs ir pasauliniu mastu tebėra taikomi.
„Jie yra plačiai naudojami ir išsivysčiusių valstybių, nes jų šalutinis efektas yra minimalus. Atlikome tyrimus, kad po mėnesio bakterijų jau nėra, viskas išnyksta, jokių liekamųjų reiškinių, pavyzdžiui, kaip cheminių preparatų atveju, nėra. Priemonė buvo veiksminga tuo metu, kai buvo naudojama. Ji visiškai pasiteisino – mašalų gausumas buvo sumažintas dešimtimis ar net šimtais kartų“, - teigė R. Bernotienė. Jos duomenimis, į Nemuną buvo pilama nuo trijų iki aštuonių tonų minimo biologinio preparato.
Kokios galimos alternatyvos?
Mašalų kiekiui įtakos gali turėti ir upių tarša. R. Bernotienės teigimu, esant didesnei upių taršai, keičiasi mašalų rūšinė sudėtis, įsigali kraujasiurbės rūšys. Taip pat didelę įtaką mašalų populiacijoms turi upių užžėlimas.
„Kiek žinau, senais laikais Nemunas buvo netgi laivais perplaukiamas, vadinasi, buvo farvateris. Dabar upė yra ganėtinai uždumblėjusi.Galima būtų ieškoti sprendimo būdų. Pavyzdžiui, dzūkai jau puikiai išmano mašalų biologiją ir žino, kad jie nekanda naktimis, nekanda patalpose. Jie vienu metu buvo įsigudrinę karves ganyti naktimis, o dieną laikyti tvartuose. Tai irgi gana efektyvu apsaugant gyvulius nuo mašalų“, - tikino R. Bernotienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad upiniai mašalai, prasidėjus jų sezonui įprastai būna aktyvūs nuo dviejų iki keturių savaičių - praktiškai visą birželio mėnesį. Taigi belieka šį etapą ištverti arba viltis, kad orai bus dargani ir lietingi ir galbūt tai sumažins mašalų populiaciją.