Kuršių nerija pasikeis neatpažįstamai: atsivers 100 metų nematyti vaizdai

Kuršių nerija įtraukta į Unesco pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Tai unikali vietovė tiek savo reljefu, tiek augalija. Tačiau dėl teritoriją dažnai niokojančių gaisrų buvo nuspręsta iškirsti degias senąsias kalnapušes. GRYNAS.lt aiškinasi, ar smarkiai pasikeis Kuršių nerijos kraštovaizdis, kada ir kur kertamos kalnapušės bei kokie medžiai sužaliuos kalinių pušų vietoje.

Kalnapušės kaip sutvirtinimai

Kuršių nerija susiformavo maždaug prieš 5000 metų. Žmogus čia apsigyvenęs ir pradėjęs kurtis maždaug nuo III tūkstantmečio prieš mūsų erą. Intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai XV amžiaus antroje pusėje XVI amžiaus pirmoje pusėje, sparčiai besivystant žemės ūkiui, tuometinei industrializacijai bei laivybai, labai didėja miškų vertimas žemės ūkio naudmenomis ir medienos paklausa, kuri sąlygoja padidėjusį miškų nykimą. Šis ir daugelis kitų faktorių ir nulėmė nerijos transformacijos smėlio dykumos kryptimi procesus, kurie truko ilgą laiką ir vis intensyvėjo kokius 400 metų, kol XIX a. buvo imtasi aktyvių stabdymo veiksmų. Jau tada žmonės bandė gintis nuo judančio smėlio, statydami apsaugines tvoras, o kai kuriose vietose – net dambas.

Tačiau tai nebuvo patikimos priemonės smėlynams suvaldyti, todėl vėliau palei visą pajūrį buvo įrengta apsauginė, iš jūros išmetamą smėlį akumuliuojanti kopa, o judantys didžiųjų kopų smėlynai sutvirtinti mechaniškai ir apsodinti miškais, daugiausia – kalninėmis pušimis, kurios dabar kelia pavojų Kuršių nerijoje gyvenantiems žmonėms. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser sako, kad kalnų pušys šiose vietovėse skaičiuoja ne vieną šimtą metų, todėl yra labai degios. Dėl šios priežasties neriją niokojo gaisrai ir buvo nuspręsta parengti didelį projektą, aprėpsiantį beveik visos Kuršių nerijos kalnapušių kirtimą ir naujų medžių atsodinimą.

„Šiuo metu kalnapušynai Kuršių nerijoje yra pasiekę savo biologinį amžių, jau yra perbrendę ir tikrai kelia didelį gaisrų pavojų. Kirtimai dabar vykdomi netoli gyvenviečių, ypač šalia Preilos. Kraštovaizdis keičiasi į maždaug tokį, koks buvęs prieš kokį šimtą metų“, – pasakoja A. Feser.

Kalnapušės kertamos kasmet

Anot A. Feser, kasmet po kiekvienos žiemos atsiras vis naujos plynės. Praeitais metais praretėjo Nidos šiaurinė dalis, Parnidžio kopa, šiemet – prie Preilos.
Toliau, po Preilos ketinama kirsti teritoriją tarp Alksnynės ir Juodkrantės, tada bus baigiami kirtimai aplink Nidą.

Tačiau Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė priduria, kad kertamos ne tik kalnapušės, bet ir kiti medžiai tose teritorijose, kur užstoja gražų Lietuvos pajūriui būdingą kraštovaizdį.

„Patys įdomiausi darbai šiuo metu vyksta Naglių rezervate. Ten yra ne kalnapušės, o tiesiog kertamas miškas, kai kur plynai, kai kur tik retinamas, kad važiuojant keliu matytųsi mirusios kopos. Šie darbai nebuvo daromi jau ilgą laiką. kopos smarkiai užaugo medžiais, o taip neturi būti, nes kopos ir atviri kraštovaizdžiai yra pati didžiausia Kuršių nerijos vertybė. Ir jeigu mes jai leisime užaugti mišku, tai ji neteks savo pirmapradžio vaizdo, praras vertę. Norima atgaivinti senąjį kraštovaizdį, kai atviros erdvės keičiasi su medžių guoliais“, – aiškina pašnekovė.

Patvirtintas kirtimo projektas

Miško kirtimai Kuršių nerijoje vykdomi ne bet kaip, o pagal patvirtintą miškotvarkos projektą. Juo vadovaujantis kertami ir kalninės pušies medynai. Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Kuršių nerijai Linas Žarnauskas GRYNAS.lt pasakoja, kad nustatytas ne tik kertamų kalnapušynų plotas, bet ir laikotarpis, kada galima kirsti.

„Kalnapušės kertamos vadovaujantis patvirtintu miškotvarkos projektu, pagal kurį yra numatyta kasmet nukirsti vidutiniškai apie 50 ha kalnapušynų, o bendrai per metus Kuršių nerijoje įvairūs kirtimai vykdomi beveik 300 ha. Kadangi Kuršių nerija yra saugoma teritorija, tai kirtimai gali būti vykdomi tik nustatytu laiku: nuo rugpjūčio 1 iki kovo 15 dienos, tačiau rugpjūtį Kuršių nerijoje dar pats kurortinio sezono įkarštis, tai realiai miško kirtimo darbai prasideda rugsėjo antroje pusėje. Kirtimai susikoncentruoja tikrai į trumpą laikotarpį, todėl vykdomi intensyviai“, – teigia L. Žarnauskas.

Per ateinantį dešimtmetį Kuršių nerijos nacionaliniame parke bus nukirsta beveik 500 hektarų kalninės pušies medynų iš kurių, 170 ha bus atsodinta kalnine pušimi, o kiti virš 300 paprastąja pušimi ir beržu . Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojas pabrėžia, kad dabar svarbiausia iškirsti gaisrinės rizikos zonas, esančias šalia gyvenviečių, šios teritorijos mišku atsodinamos nebus.

„Šiandien kalninė pušis yra kertama prie Preilos, nes toje teritorijoje numatytas priešgaisrinis barjeras, kad atskirti pušis nuo gyvenvietės. Jos yra pavojingai arti žmonių namų, todėl gaisro atveju būtų neįmanoma išsaugoti turto“, – aiškina specialistas.

Kraštovaizdis keisis

Iškirtus dalį Kuršių nerijos kalnapušynų, gerokai pasikeis vietovės kraštovaizdis. Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojas L. Žarnauskas pasakoja, kad po kirtimų, žmonės matys miškų slėptas reljefo formas ir Neringai būdingus retmiškius.

„Kraštovaizdis ties Preila pasikeis, nes bus iškirsta virš 20 ha kalnapušių. Žmogus pamatys tai, ko nematė jau 100 metų, kai vietovės dar nedengė medžiai. Pasimatys tikrosios kopagūbrio formos. Šalia Preilos nebus nieko sodinama, tačiau liks vienas kitas paprastosios pušies medis, pavieniai beržai. Bus toks Neringai būdingas retmiškis. Kitose kertamose vietose, ne gaisro zonose, bus atsodinta kalninės pušys arba paprastosios pušys, priklausomai nuo to, kaip numatyta Kuršių nerijos tvarkymo plane ir vidinės miškotvarkos plane. Visas projektas parengtas kompleksiškai ir įvertinant aspektų: priešgaisrinės apsaugos, rekreacinį ir tvarkymo planus ir panašiai“, – pabrėžia miškininkas.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė A. Feser taip pat tikina, kad paveldo prasme vietovei labai svarbios ir kalninės pušys, todėl tam tikrose teritorijose jos tikrai bus atsodintos.

„Ant kopų viršūnių vėl bus sodinamos kalnapušės, nes tai yra neatskiriamas Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementas, būtinas kaip Kuršių nerijos veidas. O žemesnėse, arčiau gyvenamųjų namų esančiose vietose, paprastosios pušys“, – teigia A. Feser.

Geriausia sodinti žemaūges pušis

Nors Kuršių nerijos pertvarkos planai jau parengti, tačiau tarp mokslininkų vis dar vyksta diskusija, ką ir kokiu būdu geriausia sodinti kalninių pušų vietose. Prof. habil. dr. Edvardas Riepšas teigia, kad nieko bloga nerijos žemumas palikti neapsodintas ir grožėtis natūraliu kraštovaizdžiu.

„Jeigu kalnapušės augo žemumoje, kur yra pakankamai aukšti gruntiniai vandenys ir gali augti kitos medžių rūšys, tai ten jas reikia keisti. Tose vietose galima sodinti paprastą pušį, beržą ir juodalksnį galbūt, bet galima palikti ir atviras erdves. Kuršių nerijoje jų labai trūksta. Ten, kur yra gražus kopų kraštovaizdis, įvairios kopų formos, ten iškirtus kalnapušes galima ir nieko nesodinti, o palikti atviras kopas, savaiminiam apželimui. Greičiausiai tose vietose suželtų beržai, pušelės“, – mano E. Riepšas.

Profesorius aiškina, kad, iškirtus kalnapušes didžiųjų kopų viršūnėse, geriausia jas vėl užsodinti kalninėmis pušimis, atkurti senąjį didžiųjų kopų kraštovaizdį bei laikytis paveldo tradicijų. Tačiau jis pabrėžia, kad reiktų rinktis žemaūges pušis, kurios yra saugesnės gaisro atveju.

„Iškirtus kalnapušes ant kopų, ypač ant didžiųjų ir su aukštesniais kopagūbriais, geriausia atkurti tas pačias kalnapušes. Didžiųjų kopų kraštovaizdis yra pripažintas kaip pasaulinio lygio kultūrinė vertybė, todėl jį sunaikinti ar pakeisti būtų nedovanotina. Tačiau, mano galva, reiktų sodinti ne bet kokią kalninę pušį, o žemaūgę, kartais vadinamą nykštukine, pušį. Ji užauga paprastai iki vieno metro, todėl, gaisro atveju, būtų lengviau užgesinti, nes turi mažesnę masę ir neužstotų gražaus kopų kraštovaizdžio“, – sako E. Riepšas.

Sutvirtina kopas

Profesorius E. Riepšas primena, kad yra ir svetimžemių žemaūgių pušų rūšių, tačiau jas sodinti reiktų labai atsargiai, nes nežinia, kaip jos augtų. Anot jo, geriau rinktis vietines ir kurti iš vietinių žemaūgių pušų sėklinę plantaciją, kad jos kryžmintųsi tarpusavyje, o tuomet iš jų auginti sodmenis ir sodinti. Specialistas pabrėžia, kad labai svarbu tinkamai parinkti vietas, kur sodinti kalnapušes, nes jos sutvirtina kopas.

„Kuršių nerijos persodinimas kopų struktūros pakitimų sukelti neturėtų. Vis dėlto planus, kaip tvarkyti šią vietovę parengė specialistai. Svarbiausia, ten, kur reikia, atkurti kalninę pušį, nes tai yra pasaulinio lygio paveldas, sukurtas žmogaus, jeigu ne kalnapušės, kopos ko gero būtų slinkusios ir šiandiena, galimas daiktas, mes jų net neturėtumėme. Dėl kitų medžių, tai jie auga aukšti, todėl pasodinus beržą ar kitą aukštą medį tam tikrose vietose, nebematytume gražaus Kuršių nerijos kraštovaizdžio“, – akcentuoja E. Riepšas.

Kuršių nerijos kraštovaizdį niokojantys ir gyventojus gąsdinantys gaisrai gali būti pažaboti tik iškirtus senąsias kalnapušes. Tačiau svarbu nepamiršti, jog ši vietovė yra nacionalinė vertybė, todėl būtina išsaugoti jos unikalumą, istoriškumą ir pirminį kraštovaizdį.