Paskutinės vasaros dienos ir rudens pradžia Kuršių nerijoje yra pačios gražiausios: nors tokiu metu vargu ar galima tikėtis šilumos ir žiedų, tačiau dieną ir naktį nedaug tesiskirianti oro temperatūra, balti debesys ir į kraštovaizdį vis labiau įsiterpianti geltona spalva sukuria nepakartojamus vaizdus ir nuotaikas. Ypatingas pajūrio, pamario ir Kuršių nerijos reiškinys tokiu metu – paukščių migracija. Tiesa, rugpjūčio gale ji labai primena klajones, nes sparnuočiai dar neskuba. Juos dažniau pamatysi kopinėjančius medžių šakomis, lesinėjančius pajūrio palvėje ar pačiame pajūryje.
Vasarai virstant į rudenį, vis rečiau stebimi ir didieji kormoranai. Šią vasarą Juodkrantės kolonijoje Biologinės įvairovės išsaugojimo asociacija „Gamtos namai“ atliko gausos reguliavimo priemones, todėl jauniklių neišvedė daugiau kaip pusė visų perėjusių kormoranų porų. Visa tai praretino ir mūsų pajūryje skraidančius didžiųjų kormoranų pulkus.
Didysis kormoranas – mūsų, vietinė rūšis, su pertraukomis perėjusi keletą paskutinių šimtmečių. Visos iki šiol buvę jų kolonijos 17–19 amžiuose buvo sunaikintos žmonių. Kormoranų populiacijos gausėjimas Europoje, prasidėjęs prieš 40 metų, Lietuvoje pasireiškė tik prieš 25 metus. Tada prie pavienių pradėjusių perėti kormoranų porų ėmė kurtis kolonijos; pradžioje jiems „prieglobstį“ suteikė pilkieji garniai, kurie ilgainiui iš savo kolonijų buvo išginti daug energingesnių ir agresyvesnių, vėl į savo senąją gimtinę sugrįžusių naujakurių. Kurį laiką populiacija augo, iš daugelio mažų padrikų kolonijų išliko keletas didžiausių. Dabar, šalies populiacijai pasiekus 4 – 4,5 tūkstančių perinčių porų ribą, galime teigti, kad didieji kormoranai negausėja. Jų perinčių porų skaičius 6 kolonijose jau 7 metus reguliuojamas, todėl rūšis lieka gyvybinga, pakankamai gausi, galinti išsaugoti kolonijų struktūrą (o tai labai svarbus ekologinis veiksnys).
Tiesa, didysis kormoranas – ekologiškai lanksti rūšis. Mūsų krašte žiemoja tik pavieniai šios rūšies paukščiai, beveik visi kormoranai keliauja žiemoti į Europos vidaus vandenis ir jūrų pakraščius. Kormoranų užimti lizdai Juodkrantės kolonijoje randami nuo kovo galo, o jaunikliai lizduose būna nuo gegužės iki pat rugpjūčio pabaigos. Toks ištęstas dauginimosi periodas yra palankus rūšiai, leidžia jai išvengti didelių netekčių.
Rudens pradžioje tik anksti rytą Juodkrantės kolonijoje galima pamatyti didesnę kormoranų sankaupą – po nakties paukščiai šildosi prieš saulutę, laukia, kol atšils. Kormoranas – ypatingas paukštis. Nors savo gyvenimą sieja su vandeniu, tačiau pilnai prie šios aplinkos jis nėra prisitaikęs: ilgiau plaukiojus ar nardžius, paukščio plunksnos peršlampa, ir jas tenka džiovinti atsitūpus ant medžių šakų ar pakrantės smėlio.
Dabar kormoranus galima pamatyti neskaitlingais pulkeliai skubančius į jūrą žvejoti ir iš jos grįžtančius. Vis rečiau jaunikliai iš tėvų prašo maisto, nes ir patys išmoko jį pasigauti. Tačiau dar dažnai pamario medžiuose sutūpę kormoranai vėdina, džiovina ir tvarko savo plunksnas; jeigu netrukdo žvejai, leidžiasi į smėlėtus iškyšulius.
Mūsų krašte jiems liko nedaug laiko. Nors šiek tiek kormoranų liks ir į koloniją nakvoti sugrįš iki pat lapkričio, tačiau daugelis jų jūros pakraščiai jau kyla į kelionę. Neskubės, bet poros mėnesių atsidurs ten, kur galės praleisti žiemą, kur gausu žuvies ir, svarbiausia, kur peršlapę sparnai negali virsti ledokšniais.