„Labanoro giriai siekiame suteikti nacionalinio parko statusą, – sako aplinkos ministras Kęstutis Navickas. – Tai reiškia, kad dabartiniame Labanoro regioniniame parke, įgyvendinus teritorijų planavimo procedūras, būtų toks pat teisinis reguliavimas ir priežiūra, kaip ir kituose šalies nacionaliniuose parkuose. Vadinasi, didesnė gamtinė ir kultūrinė apsauga. Pasikeitus parko statusui, Labanoro girioje plyni kirtimai bus draudžiami.“
Tai turėjo būti padaryta, pasak ministro, jau prieš kelis dešimtmečius, bet tik dabar pamažu tampa realybe. Pirmuosiuose valstybinių parkų planavimo dokumentuose 1971-1975 m. didžiausią parką šalyje buvo siūlyta steigti dabartinių Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų teritorijoje – abu parkai apima regione išlikusią natūralią gamtą su vyraujančiais miškų masyvais, ežerynais, pelkynais ir unikaliu etnokultūros paveldu. Vis dėlto tuo metu buvo nuspręsta steigti mažesnio ploto nacionalinį parką.
Šiuo metu, Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis, Aukštaitijos nacionalinis parkas užima 41055,73 ha, o Labanoro regioninis parkas – 55308,97 ha plotą. Šie abu valstybiniai parkai turi bendrą ribą, kurią panaikinus būtų sukurta vientisa saugoma teritorija – Aukštaitijos nacionalinis parkas. Abu parkai nuo 2010 m. jau turi vieną bendrą direkciją.
Išplėstas Aukštaitijos nacionalinis parkas užimtų 96364,70 ha ir taptų didžiausia vientisa saugoma teritorija Lietuvoje.