Natūraliose gamtos salelėse – netikėti gamtos radiniai
Miestuose dažniausiai žmonių pastebimi gyvūnai – paukščiai. Pasak Lietuvos gamtos fondo specialistės Adelės Markevičiūtės, juos ne visuomet lengva pažinti, pavyzdžiui, čia dažnai įsikuriančius čiurlius, dažnas sumaišo su kregždėmis. Vakare ir naktį mieste dažnai galima stebėti tyliai skraidančius šikšnosparnius.
Miesto pievose auga daugybė laukinių augalų, tarp jų ir retų, net į Raudonąją knygą įrašytų rūšių. Ypač turtingos pievos Vilniuje yra netoli Dvarčionių, Ribiškių. Tokiose pievose gausu ir vabzdžių apdulkintojų, kurie dažniausiai mažiau pastebimi žmonių, nesidominčių gamta. „Visi šie gyvūnai ir augalai padaro miestą turtingą gamtine prasme. Visi jie atlieka tam tikrą funkciją ekosistemoje ir nykstant vienai rūšiai tai neišvengimai paveikia ir kitas rūšis. Ypač svarbu išlaikyti miesto bioįvairovę, nes daugėjant žmonių, miestams plečiantis vis daugiau anksčiau buvusių natūralių buveinių tampa urbanizuotomis“, – įsitikinusi specialistė.
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis sako, kad miestas, o ypač didmiesčiai, yra savitos ir fragmentuotos buveinės įvairiems gyviems organizmams. Vieni gyvūnai gali gyventi tiek miške, tiek kurtis miestų aplinkoje. Miestus pamėgo ir dalis augalų. Tokie organizmai vadinami sinantropiniais ir įgijo aibę prisitaikymų išlikti ir plisti miestų aplinkoje.
Pasak A. Kulbio, įdomu, kad greta užterštų biologinės įvairovės „dykumų” kiekviename mieste randama natūralios gamtos salelių, kuriose aptinkamos net saugomos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys. Vilniuje į miestą įsiterpusiuose žaliuosiuose plotuose (Pavilnių, Verkių regioniniuose parkuose, Vingio parke, Neries ir Vilnios šlaituose, Kalnų parke ir kitur) vis dar galima rasti retų rūšių paukščių, vabzdžių, gana ilgą saugomų augalų ir grybų sąrašą. Pavyzdžiui, Aukštutiniame Pavilnyje galima stebėti žaliąją ir juodąją meletas, Vingio parke ornitologai stebi perinčias pelėdas. Karoliniškėse, Antakalnyje, Kalnų parke ir kitur galima pamatyti nemažai retų rūšių augalų, o Pavilnyje aptikti grybų, kurių žinoma tik viena kita augimo vieta Lietuvoje.
Per 100 metų pasikeitė ne tik gamta, bet ir kraštovaizdis
Didžiausia grėsmė retiems, saugomiems organizmams – buveinių kaita, priklausoma nuo vykstančios žmonių veiklos: užstatymo, invazinių augalų rūšių įsigalėjimo augalų bendrijose, gyvūnams – jų trikdymo, taršos. Dėl visų šių priežasčių pastebimas bendras biologinės įvairovės mažėjimas miestuose.
„Pavarčius 1920-1940 m. gamtininkų, tyrinėjusių Vilniaus gamtą, darbus, matome kiek daug praradome per 80-100 metų. Pasikeitė net kraštovaizdis: dabar aplink Vilnių foną formuojantys ir itin paplitę invaziniai augalai (kanadinės rykštenės, gausialapiai lubinai, vienmetės šiušelės ir kt.) anuomet buvo retenybė. Užtat to meto zoologai rašo apie Vilniuje stebėtus retus drugius, vabalus, kurių dabartinė gamtininkų karta nebeaptinka. Kita vertus, ir šiandien pavyksta aptikti malonių netikėtų radinių miesto teritorijoje, daugiausiai nuo žmonių apsaugotose kertelėse. Pavyzdžiui jau 5 metus stebiu čia augančią itin retą orchidėją – kardalapį garbenį. Žinomos tik kelios jo augavietės Lietuvoje“, – pasakoja A. Kulbis.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad išsaugoti įmanoma
Remiantis Europos miestų patirtimi ir mūsų miestuose galima būtų steigti saugias augalams ir gyvūnams vietas. Vokietijoje, Belgijoje A. Kulbiui teko matyti itin mažo ploto aptvertų miesto mikrodraustinių. Juose miestiečiai gali pamatyti natūralių pievų fragmentų, gegužraibinių augalų. Šiuose ploteliuose kuriasi vabzdžiai, smulkieji žinduoliai ir kita gyvybė. Čia įrengti stendai lankytojams, juose aprašyti augalai, kamanės, varlės.
„Tokia pažintis su gamta atrodo lyg žiūrėjimas pro stiklą, tačiau iš dalies suvokiama, kokia trapi ir sudėtinga yra ekosistema. Siūloma mieste įrengti kuo daugiau pievų, tegu ir nedidelių. Jos svarbios vabzdžių išlikimui. Vabzdžių apdulkintojų nykimas yra rimta grėsmė visame pasaulyje – mažų pievų fragmentų kūrimas gali padėti išlikti ne tik augalus apdulkinančioms rūšims, bet visiems mitybos grandinės organizmams, taip pat stambesniems organizmams – paukščiams, žinduoliams. Prie to galėtų prisidėti ir gamtinis apželdinimas, po truputį populiarėjantis Lietuvoje, kuomet atsiranda tokio želdinimo entuziastų ir verslininkų“, – įsitikinęs A. Kulbis.
Gyvūnai – šalia mūsų
Specialistai vieningai pataria mieste sutikus laukinį žvėrį prie jo nesiartinti, negąsdinti, nešvilpauti, jo nepersekioti. Priešingu atveju, gyvūnas pradės blaškytis ir greičiausiai paklius po ratais, susižalos atsitrenkęs į stiklines vitrinas, tvoras ar langus. Stambiam laukiniam gyvūnui (pavyzdžiui, briedžiui), reikia duodi laisvę pasirinkti jam saugų išėjimą į želdinius, žaliąsias zonas. Paprastai, laukiniai gyvūnai pasitraukia iš miesto patys. Smulkiuosius plėšriuosius žvėrelius dažniausiai sugauna tarnybos ir išgabena juos iš miesto.
Policijos pareigūnai, pastebėjusmieste besiblaškantį laukinį gyvūną, prašo ne tik kad nesiartinti, bet ir kuo skubiau skambinti skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112.
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos registruoja pamatytus laukinius gyvūnus bendrai, t. y. neišskiria, kad tai yra miestas, o ne kita gyvenamoji teritorija. 2019 m. departamentas gavo 2896 pranešimus apie pastebėtus gyvūnus bei paukščius.
Jei gyvūnas yra sužeistas, mieste užklydusiais laukiniais gyvūnais rūpinasi Gyvūnų globėjų asociacija, o medžioklės plotuose - medžioklės klubų ir būrelių nariai. Dažniausiai departamentas informaciją perduoda šiems atsakingiems asmenims. Išimtys daromos, kai reikalinga pareigūnų pagalba, pavyzdžiui, eismo saugumui užtikrinti.
Laukinių gyvūnų nerekomenduojama vežtis namo
A. Kulbiui ne kartą teko girdėti apie beveik į miesto centrą užklydusius gyvūnus, ypač stirnas. „Akivaizdu ir suprantama, kad žmonės nori išgelbėti greta judrios miesto gatvės besiblaškantį stirniuką, ieško pagalbos įvairiose tarnybose. Gyvūną nugabenti į saugią vietą derėtų tik tada, kai kyla grėsmė jam pačiam, eismo ir žmonių saugumui. „Gelbėti” jauniklių natūralioje gamtoje, negalima ir neleistina. Paimdami gyvūną, gabendami jį namo, bandydami prižiūrėti, auginti atimame jo prigimtinę teisę būti laisvam, gyventi būdingą jo rūšiai gyvenimą, savotiškai suluošiname“, – įsitikinęs A. Kulbis.
A. Markevičiūtė taip pat pritaria tam, kad žmonės netrukdytų natūraliai gamtai ir joje gyvenantiems: „Dažniausiai žmonės pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje mato paukščių ar žinduolių jauniklius, kurie atrodo pasimetę. Tačiau dažniausiai jaunikliui viskas būna gerai, jo tėvai yra netoliese, tad jauniklis tiesiog tyrinėja aplinką ar mokosi ieškoti maisto. Tokį jauniklį geriausia palikti netrukdomą, kuriuo ir toliau sėkmingai rūpinsis tėvai. Pagalbos ieškoti galima tuomet, kai akivaizdžiai matoma, kad gyvūnas sužeistas. Tačiau visuomet reikia turėti omenyje, kad suteikti pagalbą gyvūnui - sudėtingas, daug žinių ir laiko reikalaujantis darbas. Neretai pasitaiko istorijų, kai žmonės pasiėmę paukštelį auginti namie nesugeba juo tinkamai pasirūpinti ir pastarasis žūsta“.
Urbanizacija keičia gyvūnų migracijos kelius
Tautgirdas Masiulis, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas, sako, kad priežasčių, kodėl laukiniai gyvūnai išbėga į miestus, gali būti labai daug: „Gali būti silpni, ligoti, praradę orientaciją, ypatingai sergantys pasiutlige, atklysta į miestus ir blaškosi. Kiti atklysta ieškodami maisto, o pabaidyti ar išgąsdinti ima blaškytis. Kai kuriais atvejais antramečiai gyvūnai tėvų yra išstumiami, tad savaime priversti ieškoti sau naujų vietų, taip atklysdami į miestus“.
Plečiantis miestams, atsiranda vis daugiau naujos infrastruktūros, kuri iškreipia jau susiformavusius gyvūnų migracijos kelius. Todėl, pasak T. Masiulio, specialistams nenuostabu, kad miestuose dažnai pasitaiko besiblaškantčių laukinių gyvūnų.Jie, ieškodami naujų vietų, pasklinda į neužimtas nišas. Taip atsiduria šalia miestų. Jiems čia saugu, yra maisto. Kaip rodo praktika, labai daug atvejų, kai gyvūnai ima blaškytis, išbėgę į kelią. Nemažai pakelių yra aptvertos tvoromis, o tvoros veda per jų migracijos kelius. „Gyvūnas juk nežino, kad yra padarytos pralaidos pereiti į kitą pusę. Grybautojai, uogautojai ne visada uždaro vartus įvažiuodami į mišką ar išvažiuodami iš jo. Taip gyvūnas, išbėgęs į kelią ir ieškodamas, kaip vėl patekti į mišką, atsiduria mieste“, – vardija priežastis T. Masiulis.
Pasak T. Masiulio, mieste aptikus sužeistą gyvūną reikėtų elgtis atsargiai, nes jie gali būti agresyvūs. Patiems geriausia nesiimti jokių veiksmų, o informuoti specialias tarnybas, kurie atvykę į vietą turėtų priimti sprendimą.
„Laukinių gyvūnų jokiais būdais nereikia šerti. Gyvūnas pats turi susirasti sau maisto. Aišku, kai gilios šaltos snieguotos žiemos, tada gyvūnams reikia ir pagelbėti. Radus gyvūnų jauniklius gamtoje, jokiais būdais negalima jų imti, parsivežti namo, manant, kad jie yra palikti. Visais atvejais šalia jauniklių būna tėvai, kurių dažniausiai mes nematome“, – sako T. Masiulis.