„Lemtingas ženklas – ką tik, 10 minučių, nedideliu atstumu pelkėje stebėjau vilką! Bus foto!“. Štai nuo tokios SMS žinutės prasidėjo manasis rytas. Bet Kamanų valstybinio rezervato biologei Sigitai Sprainaitytei šis rytas buvo žymiai įspūdingesnis. Ne kiekvienas gamtininkas per savo gyvenimą bent kartą gamtoje pamato gyvą vilką, o Sigitai toks susitikimas jau trečias. Visi trys kartai buvo minėtame rezervate, kuriame ji dirba jau 10 metų.
Trečiojo karto metu vilkas prisileido arčiausiai. Taip arti, kad paprastu fotoaparatu pavyko jį nufotografuoti visu gražumu. Absoliuti dauguma tų gražių vilko nuotraukų, kurias matote internete, yra nelaisvėje gyvenančių vilkų nuotraukos. O nufotografuoti vilką laukinėje gamtoje ir dar iš taip arti, be jokių teleobjektyvų, vargu ar Lietuvoje yra kam nors pavykę. Nors Kamanų rezervato biologei matyti vilką yra ne naujiena ir ji puikiai žino, kad tas vilkas nieko blogo jai negali padaryti, atsidūrus akistatoje su šiuo plėšrūnu, toli pelkėse, kur daugiau nėra nė vieno žmogaus, užplūsta sumišę jausmai ir prisiminimai visko, kuo mus visus nuo vaikystės gąsdindavo.
„Jis eina priešais mane, kaip tik ten, kur man dabar reikės!”, - šiek tiek suerzinta nesibaigiančios vilko draugijos antrąją žinutę atsiuntė biologė. Panašu, kad vilkas ne tik nebandė nuo jos sprukti, bet ir visai nekreipė į ją dėmesio. Sutapo tik judviejų keliai - vienas ieškojo lengvo užkandžio (kokio nors pelkinio pelėno), o kita norėjo pasižiūrėti retų augalų.
Vilkai iš kvapo atskiria žmogaus lytį, todėl moterį ar vaiką prisileidžia žymiai lengviau. Iš jų jaučia mažesnę grėsmę nei iš vyrų. Būtent dėl to moterys yra pačios sėkmingiausios vilkų tyrinėtojos. Vilkų ir balso tembras labiausiai atitinka moters, o ne vyro balso tembrą, todėl tik moterys geba tobulai pamėgdžioti vilko staugimą ir išprovokuoti atsiliepimą. Šį paskutinį balandžio rytą vilkas užstaugė ir Sigitai, jau grįžtančiai iš pelkių ir besiruošiančiai važiuoti į Vilnių, seniai planuotą susitikimą su manimi. Dienos metu staugiantis vilkas – dar vienas itin retai girdimas dalykas. Gal tai buvo savotiškas atsisveikinimas? Juk per šiuos dešimt metų rezervato vilkai turėjo priprasti prie Sigitos ir pažinti ją iš tolo. Imu tikėti, kad prisijaukinti laukinius vilkus nėra visiška utopija. Apie vieną tokį atvejį GRYNAS.lt jau rašė straipsnyje „Kaip prisijaukinti vilkų gaują?“.
Žemiau siūlome pasigrožėti Sigitos Sprainaitytės nuotraukomis iš rytinio pasimatymo su vilku. Senovėje žmonės tikėjo, kad sutikti vilką yra sėkmės ženklas. Tačiau šiais laikais reikia labai didelės sėkmės, kad vilką sutiktum.
