Mokslininkai pastebi, kad nors uosiai dar ža­liuo­ja kai ku­rio­se ša­lies vie­to­vė­se, tos vietos yra ap­krės­tos. Ten iš­au­gę me­džiai pri­vers­ti nyk­ti.

Uo­siai dėl sa­vo re­tu­mo ir tvir­tu­mo il­gai bu­vo lai­ko­mi pra­ban­gos me­džiais, o pa­sta­rai­siais me­tais at­ren­ka­mi ge­riau­si pa­vyz­džiai, ku­rie at­ei­ty­je tu­rė­tų bū­ti klo­nuo­ti.

Uo­siai pra­dė­jo džiū­ti 1996-1997 me­tais. Iš pra­džių skelb­ta įvai­rių ver­si­jų ir nuo­mo­nių, ta­čiau at­li­kus iš­sa­mius ty­ri­mus nu­sta­ty­ta, kad me­džių ny­ki­mo prie­žas­tis yra mi­nė­tas gry­bas. Jis - tar­si ma­ras, pa­pli­tęs vi­so­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Ap­krės­tuo­se miš­kuo­se iš­džiū­va apie 80 proc. uo­sių, lie­ka tik nu­skur­dę, be­veik ne­gy­vy­bin­gi.