Lietuvoje yra keturi gamtiniai rezervatai, skirti išsaugoti nepaliestai Lietuvos gamtai, teikti priegblobstį retoms ir nykstančioms gyvūnų ir paukščių rūšims. Rezervatuose draudžiama bet kokia ūkinė veikla, ribojami, o kai kur iš viso draudžiami lankytojų srautai.
Šiandieninės, neribotos laisvės laikais tokie draudimai gali pasirodyti nesuprantami. Tokie draudimai galioja ir Kamanų rezervate Akmenės rajone. Apie draudimus, rezervatą ir jo pasididžiavimą – laukinę gamtą GRYNAS.lt pasakoja vyriausioji rezervato ekologė Aušra Urbonienė.
Ledynmečio paveldas
Kamanos - vienintelis rezervatas Šiaurės Lietuvoje ir tik viena iš keleto lankytinų ar išskirtinių vietų Akmenės rajone. Rezervato plotas tik keturi tūkstančiai hektarų, tačiau jame telpa septyniolika bebraviečių, dvi lūšys, vilkų šeimyna, gausybė retų paukščių, užuovėją randa briedžiai ir elniai. Kamanos viena iš nedaugelio vietų kur netrukdomi gali tuoktis tetervinai.
Per tūkstančius metų iš kiminų čia susidarė didžiulis durpių kupolas, virš grunto pakilęs keturis metrus. Dėl kadaise vykdytos melioracijos pelkės pasididžiavimas plynė apaugo krūmokšniais ir lietuviškos tundros kraštovaizdį sudarkė menkaverčių krūmokšnių kuokštai. Rezervato darbuotojai ne per seniausiai juos visus iškirto ir išravėjo todėl pažintinio tako gale atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas, primenantis nebent tolimos šiaurės atvirukus. Toks kraštovaizdis, tikriausiai, buvo įprastas Lietuvai vos palikus ledyno skydui.
Ledynmetį mena ir kiti reliktai – Siauralapė balžuva, kitaip andromeda. Reliktinis augalas, sutinkamas tik aukštapelkėse.
Problema – nekviesti svečiai
Ekologei apmaudu, kad retoms, tundrinėms gėlėms subręsti ir užmegzti žiedus reikia daugybės metų. Pavyzdžiui lietuviškai orchidėjai, į raudonąją knygą įrašytai Gegūnei, sukrauti žiedus reikia penkiolikos metų, o prašalaičiai lengva ranka jas skina atminimui. A. Urbonienė juokėsi, kad atminimui galima pasiimti tik uodus ir aklius, kurių čia apstu. Rezervate viską reikia palikti taip kaip radus.
A. Urbonienė teigė, kad daugiausiai rūpesčių sukelia vietiniai gyventojai. Jie šiek tiek pažįsta apylinkes ir pačią aukštapelkę tad net akivarai neišbaido jų nuo uogavimo ar grybavimo.
Dar prieš keletą metų rezervato darbuotojų galvos skausmas buvo viena vietinė moteriškė. Ji kaskart eidama į rezervatą pasiimdavo 25 litus – tokia tada tebūdavo bauda. Prigauta ją susimokėdavo, o pardavusi uogas vis tiek gaudavo pelno. Tačiau dabar jos nebesutiksi niekad. Ir ne dėl iki 300 litų išaugusių baudų.
Karta beuogaudama ji taip apsvaigo nuo gailių kvapo, kad pasiklydo. O Kamanos tokios painios, kad net darbuotojai gali orientuotis tik pagal saulę. Ji praklaidžiojo Kamanose porą dienų ir tik iškvietus karinių oro pajėgų sraigtasparnį pavyko ją rasti.
Rezervato inspektoriai pričiumpa ir žvejų. Visame Akmenės rajone tėra vienintelis natūralus vandens telkinys – Kamanų senežeris, nuolat masinantis žūklės mėgėjus.
A. Urbonienė priminė, kad lankytis rezervate galima tik prieš tai susitarus su direkcija ir tik lydint rezervato darbuotojams. Yra ir išimčių.
Retais atvejais, pavyzdžiui gamtos fotografams ar gamtininkams duodamas leidimas savarankiškai patyrinėti rezervatą. Jiems leidžiama ir apsistoti ir namelyje šalia aukštapelkės. Tik ne vienam pradingo noras leistis prieš nosį atsivėrus akivarui.
Taip pat buvusios sodybos vietoje esančiame namelyje rengiamos ir vaikų stovyklos, tiesa, poros dienų trukmės. Norintys gali atsigriebti per Žemės ar pasaulinę pelkių dieną. Taip pat pirmąjį spalio savaitgalį organizuojamos paukščių palydos. Mokomasi atskirti paukščius, skaičiuojamos jų rūšys, darbuotojai pasakoja apie sparnuočius.
Išganymas – bebrai
Lietuvoje tikriausiai nedaug ūkininkų, miškininkų ir gamtosaugininkų dar neprakeikusių bebrų. Bebrai, kaip ir žmonės, vieninteliai gyvūnai galintis visiškai pakeisti savo gyvenamą aplinką. Tik dabar bebrai tapo nepageidaujami. Dar II Lietuvos Statutas numatė baudas už bebro sumedžiojimą. Savo darbštumu ir rajumu garsėjantis gyvūnai tvenkia melioracijos kanalus, verčia medžius ir sukelia daugybę galvos skausmo žmonėms. Tik dabar bebrai tapo nepageidaujami.
Kamanose bebrai saugomi ir laukiami. Keisdami aplinką bebrai išstumia vienas gyvūnų rūšis, tačiau sudaro terpė gyventi kitoms. Užtvenktose teritorijos pirmiausia įsikuria vandens paukščiai.
Bebrai Kamanose - tikras išganymas. Ekologė pasakojo, kad jei ne bebrų darbštumas, rezervato darbuotojai turėtų skirti daugybę laiko ir lėšų melioracijos padariniams likviduoti. Bebrai palengviną šį darbą ir „savanoriškai“ tvenkia melioracijos kanalus padarydami tik simbolinę žalą.
Neperseniausiai sutrikęs bebras apgraužė pažintinį lankytojų taką.
Septyniolika bebrų šeimynų taip pat garantuoja užtikrintą maisto šaltinį vilkams. Vilkų rezervate dvylika, visi vienos šeimos nariai. Prieš porą dešimtmečių būta dviejų, tačiau neišsiteko ir viena pasitraukė. Vilkai rezervate jaučiasi saugūs, tad darbuotojai ne kartą yra juos išvydę, o kartą net įamžino fotoaparatu. Apie tai jau rašė GRYNAS.lt. Mums grįžtant pasisekė aptikti kažkokio gyvūno pėdsakus ant kelio, tačiau ekologė negalėjo pasakyti, kas tai per gyvūnas.
Ekologė su nerimu kalbėjo apie lūšis. Lietuvoje jų nėra net šimto, o Kamanos turi net dvi – motiną ir jos jauniklį. Vis dėlto tik laiko klausimas kol jauniklis atjunks nuo motinos ir patrauks savais keliais.
Pelkių dovanos
Ekologė pasakojo apie pelkę tarsi kaip apie gyvą, bet kartu mistinį padarą. Pelkė paslaptinga ir nuolat nustebina savo dovanomis. Prieš keletą mėnesių rezervato direktorius rado granatos žiedą. Iš pelkės ištraukė dar blizgantį, tačiau per porą dienų jis pavirto į dulkes.
Daug įspūdingesnis radinys priklauso kitam darbuotojui. Tyrinėdamas pelkę jis aptiko senovinę kulgrindą – slaptą akmenimis grįstą taką per pelkę, tačiau grįžus pelkė jį vėl buvo paslėpusi.
Dar vienas įspūdingas radinys puikuojasi rezervato direkcijoje. Moderniai įrengtoje interaktyvioje ekspozicijoje guli priešistorinis moliusko kiautas. Šis keliautojas laiku ne vienintelis eksponatas.
Lankytojai net žiemą turi progą susipažinti su pelkės augalais, pajusti svaigų gailių kvapą.
A. Urbonienė pasakojo, kad rezervate yra vietų į kurias dar nebuvo žengusi žmogaus, bent jau rezervato darbuotojo koja. Į jas nelabai ryžtasi ir eiti darbuotojai. Vieną pelkės rajoną melioratoriai taip išvagojo kanalais, kad neįmanoma jo pereiti skersai. Tenka klaidžioti kaip labirinte. Išeiti gali tik toje pačioje vietoje kurioje įėjai. Tame pačiame rajone buvo pasikoręs vietinis gyventojas, tad darbuotojos, vyrai į tai žiūri juokais, puse lūpų kalba apie vaiduoklį. Kalbos pagyvėjo tada kai dvi kolegės atvykusios iš Vilniaus gavo „niuksą“ – neaišku iš kur atskridusį kankorėžį į pakaušį.
Pelkė tarsi gyvas ir trapus organizmas ir jį užteršus reikia daugybės metų, kad gamta atsikurtų. Antrojo pasaulinio karo metu į virš Kamanų buvo pamuštas vokiečių karo lėktuvas. Toje vietoje kurioje jis nukrito po šiai dienai neauga nė joks augalas.
Gausiausiai pelkė apdovanoja uogomis. Rudeniop Kamanas nukloja ištisi spanguolių kilimai. Šie traukia nelegalius uogautojus. Nutvėrus tokį, laimikis prie pat akių sunaikinamas arba perduodamas vienai specialiajai mokyklai. Uogautojai piktinasi, kad šitiek uogų paliekama supūti. Vis dėlto A. Urbonienė tikino, kad uogos niekur neprapuola. Jas sulesa paukščiai, vietiniai ir migruojantys, vilkai taip pat nevengia jomis paįvairinti savo racioną.
Kamanose tik medžiai virsta ir supūva neliečiami. Gamta suranda kur panaudoti savo lobius.
Ir gyvi ir mirę vandenys
Nors gyvūnams ir augalams Kamanos užuovėja, žuvims čia sunkiausia. Rezervate gausu vandens. Vien kiminai sukaupia trisdešimt kartų daugiau vandens nei patys sveria. Rezervate gausu ežerokšnių – nimfėjų dėl gausybės juose augančių lelijų. Vis dėlto lelijos čia vienintelė gyvybė. Jose nerasi jokios žuvies. Visai kas kitą ledynų paliktas Kamanų senežeris. Jame knibžda lydekos ir ešeriai – vienintelės žuvys galinčios išgyventi tokiose nepalankiose sąlygose. Tai vienintelis natūralus vandens telkinys visame Akmenės rajone, todėl nuolat masina žvejus.
Vandens paukščiams ežeras taip pat nėra labai palankus. Nors apsilankymo metu tolumoje ir pamatėme porą gulbių giesmininkių, bet jos čia tik ilsisi. Paprastai čia peri tik upinės žuvėdros. Paukščių migracijos sezonu ežeras atgyja. Jame kartais vienu metu ilsisi net keli tūkstančiai sparnuočių. Čia žioplesnių paukščių tyko reti jūriniai ereliai.
Nors sąlygos vandens paukščiai čia nėra geriausios, bet kiti tiesiog klesti. Kamanos viena iš nedaugėlio vietų Lietuvoje kur tetervinai gali netrugdomi tuoktis. Čia peri gausiausia į raudonąją knygą įrašytų dirvinių sėjikų populiacija. Suskaičiuojamos 7-10 porų.
Rezervate galima sutikti ir juodąjį gandrą bei nykštukus – mažiausius Europos paukščius ar į raudonąją knygą įrašytus tundrų paukščius tikučius. Viso apsilankymo metu iš trijų pusių aidėjo gervių klyksmai.