Atidarė lankytojų centrą
Antradienį įvyko Veisiejų regioninio parko lankytojų centro atidarymas. Žurnalistams ir kitiems gamta besidomintiems žmonėms buvo pristatyta jame įrengta ekspozicija „Gyvenimas tarp vandenų“. Parko direktorė Lina Žukauskienė teigė, kad Veisiejuose esančiame lankytojų centre laukiami visi žmonės ir čia jie suras visą įdomiausią informaciją apie unikalią Lietuvos teritoriją.
L. Žukauskienė pabrėžė, kad ekspozicijai su vandeniu susijęs pavadinimas suteiktas ne šiaip sau. Šios vietovės gyventojai neįsivaizduoja savo gyvenimo be gražių upių ir ežerų, kurie visai čia pat – ranka pasiekiami.
Taip pat ekspozicijoje didžiulis dėmesys skiriamas lietuviškąja Venecija tituluojamos teritorijos pasididžiavimui – baliniams vėžliams ir medvarlėms. Ir ne be reikalo. Tai yra labai unikalios rūšys, deja, sparčiai nykstančios ir todėl jų išsaugojimui pasitelktas griežčiausias apsaugos režimas.
Apžiūrėję naujai įkurtą lankytojų centrą, GRYNAS.lt žurnalistai kartu su valstybinio parko vyriausiąją ekologe Irma Maciulevičiene išvyko į Lazdijų rajone esantį Ringėliškės botaninį-zoologinį draustinį. Tai – ypatinga vieta, kurioje yra ypač retų balinių vėžlių buveinės.
Ekologė pabrėžė, kad Lietuvoje šie ropliai sutinkami tik trijose valstybės saugomose teritorijose – Veisiejų bei Metelių regioniniuose parkuose ir Dzūkijos nacionaliniame parke. Ji sakė, kad Veisiejų regioniniame parke gyvena maždaug 100 balinių vėžlių.
Kasdien skuba ieškoti dėčių
Ir naujų dėčių parko darbuotoja šiuo metu ieško kasdien. Į netoliese esančias natūralias pievas, kurios yra šalia specialiai vėžliukams iškastų kūdrų, balinių vėžlių patelės ateina kiaušinių dėti vakarais – maždaug 17-19 valandą. Ir ryte I. Maciulevičienė jau skuba ieškoti dėčių, kad jas uždengtų metalinėmis grotelėmis.
„Metelių regioniniame parke situacija yra ypač sudėtinga. Yra atvejų, kai gyvūnas deda kiaušinius, o už kelių metrų sėdi ir laukia lapė, kad galėtų ateiti ir juos suėsti. Pas mus taip nėra, todėl galime palaukti ryto“, - sakė ekologė.
Vėžlių patelės, padėjusios kiaušinius, jų nesaugo – jos iš karto ima keliauti į vandens telkinį. O vėžliukai išsirita tik rugsėjo pabaigoje. Tačiau žemėje jie lieka per žiemą. Netoliese esantį vandens telkinį jie pasiekia tik kitą balandį.
Panaudoję žiūronus nedidelėse kūdrose saulėtą antradienį pamatėme tik vieną saulės atokaitoje besišildantį nemažą vėžlį. Tačiau I. Maciulevičienė tuo ne kiek nesistebi. Anot jos, tokiu paros metu vėžliukai dažniausiai maitinasi po vandeniu. Minta jie įvairiais bestuburiais, vandens augalų šaknelėmis ir pan.
Tose pačiose kūdrose pamatėme ir labai retų medvarlių. Parko darbuotoja sakė, kad ir jomis specialiai rūpinamasi. Šie varliagyviai nyksta, todėl ekologė juos specialiai įveisia. Jie yra labai švarios aplinkos indikatoriai. Ir parko gyventojai šiomis varlėmis labai džiaugiasi, kadangi jos ropinėja medžiuose ir taip sunaikina labai daug kenkėjų. Tokiu būdu sodininkams nereikia naudoti specialios chemijos.
Dėtis juosia medinės tvorelės
Žurnalistų dėmesį patraukė dėtis apjuosiančios nedidelės medinės tvorelės. Ekologė paaiškino, kad vien uždengti dėtis metalinėmis grotelėmis neužtenka. Pievose ganosi galvijai, kurie yra labai reikalingi. Jie turi nuskabyti žolę, nes aukšta pieva vėžliukams netinka. Tačiau darydami gerą darbą jie išmindžioja ir dėtis. Kaip tik todėl tenka sukalti nedideles medines tvoreles.
„Kalame tvoreles, nes galvijai ištrypia ir išgulinėja tas vietas, kur padėti kiaušiniai. Čia yra žmonių privati žemė. Ir gyventojai mums leidžia savivaliauti“, - pasakoja gamtininkė.
Bevaikščiodami pievose suradome ne tik dėčių, bet ir iškapstytų nedidelių duobelių. Ekologė paaiškino, kad tai yra ankstesnių metų dėtys, kurias pagal kvapą šiemet surado ir iškapstė plėšrūnai, nors jos jau buvo tuščios. „Šį pavasarį išvaliau visas pernykštes dėtis, nes pagal kvapą jų ieško plėšrūnai. Jei išvaloma, mažesnė tikimybė, kad jie suras tas dėtis. Tai svarbu, nes vėžlių patelės dažniausiai naujas deda šalia. Taip mažėja tikimybė, kad plėšrūnai tas dėtis ras“, - kalbėjo pašnekovė, pridūrusi, kad kartais šalia vėžliukų kiaušinius deda ir vikriojo driežo patelės.
Surasti kiaušiniai vežami į Kauno zoologijos sodą, kurio darbuotojai, turėdami visas reikiamas sąlygas, per kelis metus išaugina vėžliukus. Ir tuomet jie atvežami ir paleidžiami į tą pačią vietą, iš kurios buvo paimti.
Paklausta, kur suaugę vėžliai žiemoja, ekologė sakė, kad jei tik išsiritę vėžliukai lieka žemėje, tai jų tėvai šaltąjį metų laiką praleidžia miške: „Miške yra natūralūs vandens telkiniai. Tai yra maždaug metro gylio kanalai, kuriose yra durpės. Jie palenda po medžių šaknimis. Ten yra oro tarpų. Ir durpėse po medžių šaknimis jie peržiemoja.“
Vėžlių ir medvarlių namo neštis negalima
Dzūkijoje šie vėžliai gyvena, todėl, kad šiame regione jiems tinka klimatas. Čia yra palyginti šilta, be to, yra tinkamos buveinės.
„Žmonėms patinka šie gyvūnai. Jei ankstesniais metais, į jų kiemą užsukdavo vėžliai, o šiemet nepasirodo, sunerimę gyventojai klausia, kas jiems atsitiko. Vėžliukai tikrai jaučia žmonių meilę ir globą“, - pasakojo parko darbuotoja.
I. Maciulevičienė prisipažino ir namuose laikanti vėžlį. Tačiau ne balinį – Kalifornijos raudonąjį vėžlį. Ji sako, kad šie gyvūnai yra labai mieli ir reaguoja į aplinką. „Namuose laikomi vėžliai pažįsta žmones. Ypač gerai pažįsta, kai ėsti nori. Jie skiria šeimos narius, žino, kas juos maitina. Kai į kambarį ateina vyras, vėžlys nereaguoja, kai aš ateinu, iš karto sujuda. Jie žmones skiria pagal vibraciją. Vėžliai gyvena šimtą metų. Turėsiu testamentu savąjį kažkam palikti“, - šypsosi ekologė.
Tačiau ji įspėjo, kad iš aplinkos imti ir nešti namo negalima nei balinių vėžlių, nei medvarlių: „Tai yra griežtai saugomos rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Jų paėmimas iš aplinkos užtraukia didžiules baudas.“