Be to, atsirado ir invazinių moliuskų rūšių, gyvenančių vandenyje. Mokslininkai teigia, kad dažniausiai tokie organizmai atkeliauja kartu su žemės ūkio augalais ar jų auginimui skirtu substratu.
Jau yra jaudinamasi dėl sausumoje gyvenančio iberinio smalžio (Arion lusitanicus) bei dviejų rūšių, gyvenančių vandenyje - dreisenų (Dreissena polymorpha) ir pietinės dumblasraigės (Potamopyrgus antipodarum).
Sodininkų siaubas
„Arion lusitanicus dažniausiai įsikuria soduose, parkuose, žmonių sodybose. Kadangi šių šliužų atsiranda labai daug, jie labai stipriai apgraužia augalus. Jeigu toje vietoje yra natūralios rūšys, jis išstumia jas, tačiau jis nėra plėšrus. Jeigu jis atsirado, tai nereiškia, kad išnyks sraigytės, kurių soduose yra aibė. Jis tiesiog irgi maitinasi augalais, tačiau maisto yra pakankamai daug, todėl jo užtenka visiems. Vis dėlto sodininkams jis sukelia didelę žalą naikindamas derlių, tačiau tiesiogiai žmogui jis nėra pavojingas ir ligų neperneša“, - pasakojo G. Skujienė.
Specialistės teigimu, klimato atšilimas invaziniams moliuskams leidžia peržiemoti, tačiau invazinės rūšys atsiranda Lietuvoje, kai žmonės nutaria iš kitų šalių atsivežti augalų: „Visi šliužai pas mus atsirasdavo pirmiausiai botanikos soduose. Iberinis smalžys visoje Europoje yra invazinis, todėl iš karto jį pastebėję Lietuvoje, įrašėme į invazinių rūšių sąrašą. Tiesiog jis linkęs labai greitai plisti.“
Lietuvoje jau parduodamas moliuskocidas, chemikalas, kuriuo naikinami žalingi moliuskai.
„Aplink komposto krūvas reikėtų pabarstyti moliuskocido granulių, tuomet moliuskai paėdę jų žūva. Žinau, kad kai kurie žmonės tiesioginiu būdu išrinkinėja didelius moliuskus, tačiau tai duoda mažai naudos, nes kai juos matai, jie būna jau sudėję kiaušinius. Dėl to nuolatos kovojama su vėjo malūnais“, - sakė G. Skujienė.
Gali išstumti kitas rūšis
„Tikrai yra invazinių moliuskų rūšių Lietuvoje - viskas keičiasi. Jeigu žiūrėtume tiksliai, visi gyvūnai yra invaziniai, tik yra tokių, prie kurių pripratome per istorinį laikotarpį. Gamtoje yra konkurencija dėl resursų, kurie yra reikalingi visiems. Jeigu ateina kažkokia nauja rūšis, galimai seną rūšį ji pastumia į šoną, tačiau nebūtinai. Vis dėlto tokia tikimybė, kad nauja rūšis gali išstumti senas, yra labai nemaža“, - sakė R. Petkevičiūtė.
Kai nevietinės rūšys gausiai išplinta, jos ima stelbti vietos biologinę įvairovę, kenkti ekonomikai ir visuomenės sveikatai. Mokslininkės teigimu, yra kelios priežastys, kodėl atsiranda invazinių rūšių.
Žmogui – tiesioginis ir netiesioginis poveikis
Mokslininko teigimu, yra svetimkraštės ir invazinės moliuskų rūšys. Laikoma, kad svetimkraštė rūšis yra patekusi už savo istorinio ar dabartinio gimtojo arealo ribų, gebanti išgyventi ir daugintis „naujame“ areale. Invazinė rūšis - tai svetimkraštė rūšis dėl savo biologinės veiklos, dažniausiai itin didelio individų gausumo, daranti didelį poveikį vietiniams organizmams, bendrijoms ar ekosistemoms. Poveikis žmogui dažniausiai pasireiškia netiesiogiai - per ekonomines netektis, susijusias su bendrijų ar ekosistemų pokyčiais, bioįvairovės mažėjimu.
Jam antrino ir G. Skujienė: „Dreisenos kelia didelę problemą, nes jų tiek prisiveisia, kad nebeįmanoma maudytis - supjausto kojas. Jos yra filtratorės ir valo vandenį, bet jeigu jų priauga beprotiškas kiekis, visas dugnas būna jų nusėtas. Jų neėda žuvys, o jeigu jos užima visa nišą, kur gyventų kiti moliuskėliai, jos jau išstumia kitas rūšis. Tarp jų tiesiog nėra kur gyventi. Sunku su jomis kovoti, į vandenį negali pilti cheminių medžiagų, nes jos nuodingos visiems, mechaninis naikinimas yra beprasmiškas reikalas. Bandoma ieškoti biologinių kovos metodų, tačiau Lietuvoje niekas to netaiko.“
Dreisenos viena seniausių invazinių gėlavandenių moliuskų rūšių, tikėtina, patekusi apie 1800-uosius. Pietinės dumblasraigės - viena naujausių. Pirmą kartą aprašyta Kuršių mariose 1959 m., o jau 2010 rasta keliuose ežeruose ir upėje. Vėliau kasmet ežerų sąrašas su šiais moliuskais didėja.
Plinta dėl žmogaus kaltės
„Klimato kaita, mano manymu, veikia tik stumdant rūšių arealus, ko nederėtų laikyti prieš tai minėta invazija. Visai kitas dalykas, kai klimato kaita gali įgalinti rūšis vienokiu ar kitokiu nenatūraliu būdu patekusias už savo gimtojo arealo ribų (įveikiant geografinius barjerus) išgyventi ir daugintis, kur anksčiau tokia rūšis būtų tiesiog neišgyvenusi, jau nekalbant apie dauginimąsi. Egzistuoja ekologinis dėsningumas, kad iš visų į naują teritoriją patenkančių organizmų rūšių išgyvena tik apie 10 proc., iš jų - 10 proc. pasidaugina ir galiausiai iš tų pasidauginusių 10 proc. organizmų rūšių tampa invazinėmis“, - aiškino R. Butkus.
Jo manymu, žmogus, kaip vienas iš gamtos elementų, neturėtų skirstyti rūšių į blogas ir geresnes: „Evoliucija neišskyrė nei tokių, nei tokių. Organizmai tiesiog gyvena savo biologinį gyvenimą. Be to, ir tolimoje praeityje mes juk turėjome gausybę išnykimų, bioįvairovės sprogimų ir t.t. Gamta keitėsi, keitėsi ir organizmai. Charleso Darwino lūpomis kalbant, kintančioje aplinkoje išlieka tik stipriausi.“