Siekia išsaugoti gamtines vertybes
Nemuno kilpų regioniniame parke, kuris įsikūręs Birštono apylinkėse, plyti Punios šilas. Jame yra įsteigtas Punios šilo gamtinis rezervatas, kur saugomas pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikęs unikalus Punios šilo gamtinis kraštovaizdis su mokslui vertingais augalijos bei gyvūnijos kompleksais, didžiųjų miegapelių, juodųjų gandrų ir kitų rūšių saugomų augalų ir gyvūnų buveinės.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė Punios šilą apibūdina kaip unikalų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
„Tai vienintelis Lietuvoje miškas tokiame plote išlaikęs pirmykščių didžiųjų girių bruožus su didele retų ir nykstančių rūšių bei buveinių gausa. Tai įrodyta daugiau nei 40 metų Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų vykdytais miško organizmų rūšių bei jų buveinių tyrimais jame“, – aiškina R. Baškytė.
Dėl teritorijoje esančių unikalių gamtos paveldo vertybių, rengiant Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos projektą, jau keliasdešimt metų ginčijamasi, kad Punios šilui reikia suteikti griežčiausios apsaugos statusą. Kaip aiškina R, Baškytė, dabartinis Punios šilo draustinio statusas neužtikrina tik šiai unikaliai sengirei būdingo miškingo kraštovaizdžio ir gamtinių vertybių išsaugojimo vertingiausiame Lietuvos miške.
„Net II grupės (draustinių) miškuose galima ir vykdoma intensyvi ūkinė veikla (atvejiniai ir atrankiniai pagrindiniai kirtimai bei plynieji sanitariniai kirtimai). Atrankiniais, atvejiniais kirtimais pašalinami brandūs medžiai, nuolat palaikant tik vidutinio amžiaus ar pribręstančius medžius, taip yra pašalinamas substratas retoms sengirių rūšims egzistuoti, niekada nesusiformuoja tik natūraliam miškui būdinga ekosistema. Tad nyksta natūralios buveinės, prastėja sąlygos retoms, nykstančioms ir specializuotoms rūšims gyventi, negrįžtamai prarandama sengirė, sugriaunama ne vieną šimtmetį besiformavusi natūraliam miškui būdinga ekosistema. Negyva mediena yra vienas svarbiausių natūralių miškų struktūrinių elementų, su kuria susiję tūkstančiai įvairių organizmų ir daugybė retų bei saugomų miško rūšių“, – pabrėžia pašnekovė.
R. Baškytė tęsia, kad unikaliam Punios šilui išsaugoti, sengirei susiformuoti nėra tinkamesnio statuso kaip rezervatas. Anot jos, tik rezervato statusas leidžia atsisakyti ūkinės veiklos miškuose, o bet kokios ūkinės veiklos vykdymas miške yra nuolatinė intervencija į natūralius procesus, neleidžianti pilnaverčiai natūraliai funkcionuoti gamtinei sistemai.
Tiesa, šiuo metu Punios šile, kaip jau buvo minėta, rezervatas įsteigtas yra, tačiau, kaip tikina R. Baškytė, jo plotas šiuo metu sudaro tik 457 ha, ir tai yra labai mažas plotas sengirei, natūraliai buveinei išsaugoti, sudaryti sąlygas natūraliems procesams vykti.
„Natūraliai ekosistemai išsaugoti apskritai reikėtų ne mažesnio nei dešimties tūkstančių hektarų ploto, kuriame būtų nevykdoma jokia ūkinė veikla (tai minimalus plotas, reikalingas laukinei gamtai išsaugoti, įvardytas Europoje laukinę gamtą saugančių organizacijų). Punios šilo atveju šis plotas gali būti ir mažesnis, nes pati ekosistema yra izoliuota Nemuno upės“, – pasakoja VSTT direktoriaus pavaduotoja.
Siekiant išsaugoti natūralų ekosistemos vystymąsi, planuojama Punios šilo rezervato teritoriją praplėsti iki 2161 ha ( jis neapimtų viso Punios šilo).
„Tai būtų ne naujas rezervatas, o tiesiog didesnio ploto gamtinis rezervatas Nemuno kilpų regioniniame parke“, – akcentuoja R. Baškytė.
Pasižymi gamtine įvairove
Tiems, kas abejoja Punios šilo gamtine svarba, VSTT direktoriaus pavaduotoja R. Baškytė vardija augalų, gyvūnų ir kitų gyvų organizmų retas rūšis, kurios sau palankias buveines rado Punios šilo gamtiniame rezervate.
„Didžiausia Punios šilo gamtinio rezervato vertybė – pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikęs unikalus miškas su sengirei būdingomis ir gausiai aptinkamomis, įvairiomis saugomomis gyvūnų, augalų bei grybų rūšimis ir jų natūraliomis buveinėmis. Čia randamos etaloninės Punios šilo natūralios buveines su sengirių medynais, medžiai – gamtos paminklai, gyvūnų, augalų bei grybų rūšys – ąžuolinis pintenis, ąžuolinė baktrospora, skėtrioji briedragė, didysis asiūklis ir labai gausios populiacijos tokių rūšių, kaip plačioji platužė, skylėtoji menegacija, ąžuolinė kepena, krokinis minkštenis, karpotoji kempė, skaisčioji raudonpintelė, tarpinis ir tuščiaviduris rūtenis, svogūninė kartenė, didysis skydvabalis, niūraspalvis auksavabalis“, – kokios rūšis rado prieglobstį Punios šile, pasakoja R. Baškytė.
Dėl savo medynų amžiaus, struktūros, saugomų rūšių ir buveinių gausos Punios šilas yra viena vertingiausių gamtinių teritorijų Europoje. Jame identifikuotos Europos bendrijos svarbos natūralios buveinės: miškapievės, vakarų taiga, plačialapių ir mišrūs miškai, žolių turtingi eglynai, pelkėti lapuočių miškai, skroblynai, pelkiniai miškai, aliuviniai miškai,
Svarbu norint išsaugoti nors vieną nepaliestą mišką
Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos kolektyvas džiaugiasi planuojamais pakeitimais. Direkcijos vyr. specialistas, atsakingas už aplinkotyrą ir aplinkosaugą Renatas Jakaitis GRYNAS.lt pasakoja, kad rezervato teritorijos praplėtimas sustabdytų ūkinę veiklą šiuo metu botaniniame draustinyje esančiuose miškuose. Tai labai svarbu, norint Lietuvoje išsaugoti bent vieną unikalų, gyvą mišką.
„Šiandien vienintelis toks miškas, likęs su sengirių bruožais, ir jei šito miško mes neišsaugojame, amžiams prarandame visoje Lietuvoje tokio dydžio, tokio ploto mišką, kuriame žmonės ateityje galės pamatyti, pasižiūrėti, kaip atrodė tie senieji priešistoriniai miškai. Tačiau po paskutinių dešimtmečių intensyviai vykdomų ūkinių priemonių, didžioji dalis jau yra sunaikinta, todėl mūsų tikslas yra sustabdyti naikinimą to, kas dar liko ir ateities kartoms suformuoti teritoriją, kur būtų galima pažiūrėti, kaip senovėje atrodė miškai“, – tikina R. Jakaitis.
Pašnekovas tęsia, kad šiuo metu miškai Lietuvoje asocijuojasi su medienos gavyba ir vartojimu ir vykdomos ūkinės priemonės kėsinasi į gamtines vertybes ir šalies kraštovaizdį.
„Kas yra miškas? Tai gyvas organizmas, ekosistema. Pagal dabartinę sistemą, miškas – medienos auginimo plantacijos, kurios neturi tos vadinamos ekosistemos. Kad susiformuotų natūralaus miško ekosistema, reikia labai daug dešimtmečių to miško neliesti. Šiai dienai tik Punios šilas liko visoje Lietuvoje toks, išskyrus mažus kertinių buveinių lopinėlius, pavienius, nedidelius rezervatus. Tai pas didžiausias toks rezervatas. Tai šiai dienai vienintelis variantas. Aišku, didžioji dalis jau jo yra sunaikinta, tačiau palikus jį ramybėje, jis po truputį atsistatytų. Tam, kad neprarastume vertingiausių miško buveinių“, – paaiškina aplinkosaugininkas.
Lankymas – įprastas
Praplėtus Punios šilo gamtinį rezervatą, įtrauktajai teritorijai galiotų tos pačios lankymo ir veiklos joje nuostatos, kaip ir kituose rezervatuose. Kaip paaiškina VSTT direktoriaus pavaduotoja R. Baškytė, Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) korektūros projekto sprendiniais Punios šile išskirtos rekreacinio ir ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonos (kaip buvo minėta gamtinis rezervatas neapimtų viso Punios šilo). Jose lankymasis laisvas. Jose netgi numatoma įrengti specialius pažintinius takus, rekreacinę infrastruktūrą lankytojams. Beje, būtent rekreacinio funkcinio prioriteto zonoje lankytojai gali išvysti vieną seniausių Punios šilo dalių.
Gamtiniame rezervate, įskaitant griežtos apsaugos zoną, numatyta organizuoti specialius žygius su savo srities profesionalais, gamtos gidais, galinčiais įdomiai pristatyti šilo vertybes, paaiškinti šios ekosistemos svarbą Lietuvos gamtai, visuomenei, valstybei.
Gamtiniuose rezervatuose išskiriamos griežtos ir reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Planavimo schemos sprendiniuose, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 7 str. 2 d, numatyta, kad kaimų, kurie išsidėstę 10 km atstumu nuo Punios šilo, vietos gyventojai turės teisę uogauti ir grybauti reguliuojamos apsaugos gamtinio rezervato zonoje. Taip pat numatyta galimybė žvejoti Nemune, o keliaujantiems baidarėmis išlipti pailsėti Nemuno pakrantėje.
Reguliuojamos apsaugos rezervato zonoje siūloma leisti laisvai lankytis šalies piliečiams. Tam reikalingi Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimai, kurie artimiausiu metu turėtų būti svarstomi Seime.
Kaip ir kituose regioniniuose parkuose, taip ir čia savanoriškai bus galima įsigyti lankytojo bilietą.