Lietuvoje, Vilniaus universiteto (VU) herbarariume yra saugomi trys šios rūšies pavyzdžiai, surinkti dar XIX a. Vilniaus apylinkėse, Ukmergės ir Šalčininkų rajonuose. Naujausių tyrimų duomenis, šiuose regionuose šiaurinių katuogių neberandama, tačiau 1962 m. užfiksuota nauja radavietė Rietavo apylinkių miškuose (Plungės rajone). Tiesa, šį radavietė nuodugniai nebuvo tirta, todėl duomenų apie jos būklę mokslininkai neturi.
Šiaurinė katuogė yra daugiametis, žolinis augalas, galintis pasiekti 10-30 cm ilgį. Subrandina vaisius, kurie yra kvapnūs ir valgomi, tačiau dėl menko derliaus katuogė nėra veisiama.
Rasti šį retą augalą galima retuose pelkėjančiuose spygliuočių ir mišruose miškuose, miško aikštelėse. Auga dažniausiai pavieniai arba nedidelėmis grupėmis.
Šio reto augalo nykimo priežastys panašios kaip ir daugumos kitų – šiaurines katuoges naikina miškų sausinimas ir intensyvi žmogaus ūkinė veikla.
Pagal senolių gamtos reikšinių aiškinimą, katuogės yra labai geras gamtos baramoteras, nes prieš lietų jų lapai susisuka į tūteles.
Nors katuogės vaisiai randami itin retai, tačiau jie yra tinkami tiek uogienėms virti, sirupams gaminti ar net sultims spausti. Sumalti katuogių kauliukai gali būti naudojami kaip prieskoniai mėsos patiekalams.
Informacija parengta pagal Lietuvos raudonąją knygą ir Wikipedia.