Rudens pabaigoje gamta aprimsta. Vienas kitas elnių patinas dar pabaubia pamiškėje, bet ruja jau praktiškai baigėsi. Nebegirdėti ir tiek daug padangių giesmininkų - dalis išskrido žiemoti ten, kur šilčiau, o pasilikę taupo jėgas žiemai. Nors kas dieną lyja ir aktyviau saulė pradės šildyti dar negreitai, džiugu tai, kad pasilikusių gyvūnų jaunikliai jau paūgėję ir sustiprėję. Jiems teks atlaikyti pirmosios artėjančios žiemos speigus.
Už nuostabias gamtos fotografijas dėkojame gamtos fotografui Romualdui Barauskui.
Dar daugiau Lietuvos gamtos dienoraščio puslapių rasite ČIA.
Jerubė (Bonasa bonasia) – tetervininių (Tetraonidae) šeimos vištinis paukštis. Maždaug kurapkos dydžio, apie 0,4 kg svorio. Kūnas pilkšvai rusvas, išmargintas dėmelėmis ir dryželiais. Ant galvos yra nedidelis kuodelis. Kojos beveik iki pirštų apaugusios plunksnomis.
Paukštis nuo žemės kyla triukšmingai, bet skrenda greitai, dažnai plasnoja, pakaitomis sklendžia. Gyvena mišriuose miškuose, kur gausu įvairių uogų. Lizdą suka tarp krūmų ar žolių. Tai dažniausiai nedidelė duobutė, kurioje deda 8-12 matinės rudos spalvos dėmėtus kiaušinius. Jerubė peri 21-25 dienas. Išveda vieną vadą.
Lietuvoje negausi rūšis. Minta augaliniu maistu.
Miškinė kiaunė (Martes martes) – kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis. Tai nedidelis, švelnaus, kartais rusvo atspalvio žvėrelis. Ant kaklo nuo žandų iki priekinių kojų yra šviesi, geltona dėmė.
Išvaizda
Miškinė kiaunė sveria 0,9-1,2 kg, kūnas laibas, pailgos formos. Kailis rudas. Beveik trečdalį kūno ilgio sudaro puošni uodega. Snukutis trumpas, ausys apvalios, nedidelės. Smakras, pakaklė geltonai oranžinės spalvos, kuri ties priekinėmis kojomis baigiasi pleišto formos dėme. Patinai panašūs į pateles.
Buveinė
Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė.
Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Dieną pasirodo tik poruodamasi. Apsigyvena medžių drevėse, voverių lizduose, pelėdoms skirtuose inkiluose, o poilsiauja arba grobį ėda plėšriųjų paukščių lizduose, žabų krūvose, po medžių šaknimis, kelmais, malkomis, rąstais.
Veisimasis
Poruojasi liepos mėnesį. Nėštumas trunka 264-282 paras. Apvaisintos kiaušialąstės latentinės stadijos išbūna iki kovo mėnesio. Per metus užaugina vieną vadą, kurią sudaro 3-5 (iki 8) jaunikliai. Iš pradžių jaunikliai būna akli ir negausiai plaukuoti. 4-5 mėnesių pradeda savarankišką gyvenimą. Subręsta antrais arba trečiais gyvenimo metais.
Mityba
Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais, jų lervomis, vikšrais, voverėmis, kurmiais, uogomis (mėlynių, bruknių, ievų, vyšnių, šermukšnių, kadagio). Žiemą, kai būna daug sniego, kiaunės sugauna nemažai naminių pelėdų, kitų paukščių bei voverių.
Eurazinis liputis (Certhia familiaris) – liputinių (Certhiidae) šeimos paukštis.
Kūno viršutinė pusė rusvai pilka, išmarginta išilginiais balsvais dryželiais. Antuodegis vienspalvis, rusvas. Antakis ir pilvinė dalis baltos spalvos. Uodega standi, iš smailių plunksnų. Snapas plonas, išlinkęs, rusvas. Kojos stiprios, pilkai rudos. Jauniklių apatinė pusė balsva, viršus daugiau dėmėtas negu suaugusių.
Lietuvoje dažnas, aptinkamas ištisus metus. Laipioja medžių kamienais, kopinėdamas remiasi uodega. Lizdą susikrauna medžių plyšiuose, uoksuose, po atskilusia žieve. Deda 5-6 kiaušinius, kurie balsvi ir su rausvomis dėmelėmis. Peri 13-15 dienų. Jaunikliai lizde išbūna 16-17 dienų. Išveda dvi vadas.
Minta įvairiais vabzdžiais.
Alksninukas (Carduelis spinus) – kikilinių (Fringillidae) šeimos paukštis.
Patino kakta, viršugalvis, smakras ir gerklė juodi. Nugarinė pusė žalsvai gelsva, tamsiai dėmėta. Ant sparno 2 geltonos juostelės. Pilvinė pusė žalsvai geltona, krūtinė ir šonai tamsiai dėmėti. Patelė blankesnių spalvų. Jaunikliai panašūs į patelę, tik tamsesni. Atpažįstamas iš gelsvai žalios spalvos, juodo viršugalvio ir smakro. Išskleistų sparnų ilgis 20-23 cm. Sveria 12-15 gramų.
Gyvena eglynuose, parkuose. Minta sėklomis (ypač beržų), riešutais, rečiau vabzdžiais. Dažniausiai laikosi dideliais būriais, gana vikriai karstosi po ploniausias šakeles. Balandžio-birželio mėn. labai aukštai medžiuose, tarp tankių šakų, krauna lizdą iš smulkių stiebelių, kerpių, samanų, o vidų iškloja vilnomis, pūkais. Deda 4-5 kiaušinius, kurie melsvai baltos spalvos ir su rudomis dėmėmis. Peri 11-13 dienų. Išveda dvi vadas.
Paplitę visoje Europoje, išskyrus Islandiją ir šiaurinę Skandinaviją.
Pilkoji pečialinda (Phylloscopus collybita) – devynbalsinių (Sylviidae) šeimos paukštis, priklausantis pečialindų genčiai. Lengvai atskiriama nuo kitų pečialindų pagal balsą: cil calp calp… Kūno viršutinė pusė rudai pilka, apatinė balsva, šonai rusvi. Galva pilkai ruda.
Lietuvoje dažna rūšis. Aptinkama balandžio – spalio mėn. Gyvena įvairaus tipo miškuose.
Juosvasis raudonviršis (Leccinum melaneum) – baravykinių (Boletaceae) šeimos, raudonviršių (Leccinum) genties grybų rūšis.
Augimo vieta - drėgni, žolėti beržynai, mišrieji miškai, pušynai su beržo priemaiša.
Augimo laikas - vasara, ruduo.
Pagrindiniai požymiai
Kepurėlė juosva, paviršius fetriškas, kotas juodai plaušuotas.
Kepurėlė 5–15 cm skersmens, apvali, galiausiai - išgaubtai horizontali, šviesiai aksomiška, fetrinė, juodai ruda, nešvariai pilkai juosva, mėsinga. Vamzdeliai balti, seni - nešvarios pilkos kreminės spalvos. Kotas 7–10 (13)×1–4 cm, šiurkščiai juodai plaušuotas, į pamatą storėjantis. Trama balta, po luobele gelsva, stora, kieta, įpjauta spalvos nekeičia. Sporos verpstiškos, 17–23×4–7 μm.
Būdingi požymiai: masyvūs, niūrios išvaizdos, juosvos spalvos vaisiakūniai.
Valgomas. Auga lapuočių, mišriuosiuose miškuose, po beržais, pavieniui, grupelėmis. Retas.