Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros laborantas Tadas Bujanauskas GRYNAS.lt pasakojo apie šias varles.
„Smailiasnukių varlių patinėliai poravimosi metu pamėlynuoja. Čia vienas iš lytinio dimorfizmo gamtoje pavyzdžių, kai patelė skiriasi nuo patinėlio. Patinėliai visuomet būna ryškesnių spalvų, patelės nebūna tokios ryškios. To ryškumo logika yra tokia, kad jeigu patinėlis sugeba išgyventi būdamas ryškios spalvos, jo nenuneša joks plėšrūnas, sugeba garsiai kurkti, gerai pasirodyti, jam būna suteikiama daugiau šansų susiporuoti“, - pasakojo T. Bujanauskas.
Anot jo, po poravimosi varlių patinėliai vėl pasidaro rusvi: „Smailiasnukių patinėlių dabar yra visas mėlynas paviršius, o pievinės varlės patinėlių mėlynas būna pagurklis, visa kita spalva normali. Varlių spalva pasikeičia dėl pigmentinės medžiagos melanino, kuris keičia savo struktūrą, tačiau visa tai yra inicijuojama pavasarinių hormonų.“
Mokslininkas pasakojo, kad smailiasnukės varlės yra gana dažnos, tačiau norint jas pamatyti, reikia susirasti gerą susirinkimų vietą: „Dažnai miško kirtavietėse, balose susirenka jų didesnės grupės. Jos mėgsta nuošalesnes vietas, man pačiam yra tekę matyti daugiausiai jų miško pakraščiuose negiliuose balutėse, ten jų susirenka krūvos. Ten greitai įšyla vanduo, jos gali greičiau judėti, daugintis.“
Lietuvoje šios varlės yra dažnos, neturi jokio saugomo statuso. Europoje yra įrašytos į buveinių direktyvą, tačiau pati rūšis neturi jokio saugomo statuso.
„Tai yra viena iš kosmopolitinių rūšių, jos yra paplitusios visoje šalyje. Tačiau galbūt rytų Lietuvoje jos galėtų būti šiek tiek dažnesnės, nes ten yra daugiau vandens telkinių, pelkių, o vidurio Lietuvoje galbūt būtų retesnė rūšis“, - sakė T. Bujanauskas.
Šių varlių dydis yra 40-70 mm. Jos panašios į pievines varles, tik snukis smailesnis, kūno viršus rudas ar pilkai rudas su juosvomis įvairaus dydžio ir kontrastingumo dėmėmis. Pilvas baltas ar gelsvas, beveik visada vienspalvis.
Jos aptinkamos visur, bet yra retesnės už rusvąją varlę. Ir šioms varlėms būdingos pavasarinės ir rudeninės migracijos į žiemojimo vietas ir atgal į nerštavietes. Po neršto gyvena įvairaus tipo ir sudėties miškuose, krūmynuose, dirbamuose laukuose, tarpmiškių pievose.