Romualdas Mankus nurodo, kad valstybiniai miškai į girininkijas suskirstyti per vadinamąją miškų ordinaciją 1636–1641 m., o girininko pareigybė žinoma nuo XVI a., tik iki Žygimanto Augusto laikų (1530–1572 m.) girininkijas valdė seniūnai, dvarų valdytojai, o savarankiškų girininkijų buvo nedaug. Vėlesnėse publikacijose, kur buvo liečiama ši tema, R. Mankus, nors ir pateikia detalesnės informacijos, bet jos nekonkretina ir datų, kada atsirado tos savarankiškos girininkijos, nenurodo.
Kas yra ir kada atsirado į girininkijas panašūs „dariniai“?
Istorikai sutaria, kad po Žalgirio pergalės ir Melno taikos (1422 m.) Sūduvą pripažinus LDK dalimi, ši miškinga dykra buvo suskirstyta rėžiais ir išdalyta prie Nemuno stovintiems valdovo dvarams (Gardino, Perelamo, Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Rumšiškių, Kauno, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės ir Jurbarko). Tačiau tikslios datos nei mūsų, nei lenkų, nei baltarusių istorikai lig šiol neranda. Gal jos ir nebuvo, gal tokią didžiulę teritoriją reikėjo skirstyti net kelerius ar keliolika metų? Nežinia.
Ką mano tyrinėtojai? J. Totoraitis, nesuradęs konkrečių šaltinių, kalba labai atsargiai ir nurodo, kad tai greičiausia buvo padaryta „bent prie Kazimiero“. Tai reikštų labai ilgą jo LDK valdymo laikotarpį – 1440–1492 metus. Deja, ir vėlesni Lietuvos tyrinėtojai kokios nors tikslios datos neįvardija. Remiantis lenkiškų šaltinių analize, galima tvirtinti, kad tie „dariniai“ buvo suformuoti, atriboti ir suteikti valdyti minėtiems dvarams per kiek siauresnį laiko intervalą, apimantį 1464–1476 metus.
Mes kaip seniausią šaltinį, kuriame pateikti jau ne tik „darinių“, bet ir konkrečių girininkijų vardai, galėtume nurodyti garsiąją Grigaliaus Valavičiaus „Miškų reviziją“. Tai reikštų, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje girininkijų jau buvo ne vėliau kaip 1559 metais. Tačiau G. Valavičius mini tik 4 girininkijas (Одельское, Молявицкое, Новодворскoe, Кузницкое) ir jos visos buvo tolokai nuo dabartinės Lietuvos ribų. Visus kitus miškų masyvus G. Valavičius aprašė kaip girias (пущи), o ne girininkijas.
Visa tai leidžia tvirtinti, kad LDK valdovo turtų sistemoje į girininkijas panašūs „dariniai“ atsirado XV a. antrojoje pusėje, o beveik po šimtmečio – XVI a. viduryje nedidelė jų dalis, esanti už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, buvo įvardijama kaip girininkijos.
Girininkai ir kiti miškų pareigūnai atsirado pirmiau nei girininkijos
Girininko vardas (suprantamas kaip pareigybė arba titulas) įvairiose mūsų, lenkų ir baltarusių istorikų publikacijose sutinkamas anksčiau nei girininkijos – XVI a. pirmojoje pusėje, o už dabartinės Lietuvos ribų buvusiose LDK žemėse – ir XV a. pabaigoje. Dar keliais dešimtmečiais anksčiau už girininką valdovo dvaruose atsiranda medžioklio pareigybė. Tačiau seniausiai yra minimi žemiausios grandies medžioklės (kartu turime pagrindo juos vadinti ir miškų) pareigūnai, tiksliau – valdovų medžioklėms reikalingų paruošiamųjų darbų tiesioginiai vykdytojai ir valdovo medžiojamų žvėrių saugotojai: osočnikai ir šauliai.
Jų atsiradimas siekia ne tik Vytauto, o, kaip mano dabartinių laikų istorikai (Artūras Dubonis ir kt.), galėjo siekti ir Mindaugo laikus, t. y. XIII amžių. Tikėtina, kad osočnikų ir šaulių darbą, ypač kol jų skaičius buvo mažesnis, galėjo organizuoti pats dvaro valdytojas ar jo įgaliotas asmuo. Bet ilgainiui neišvengiamai turėjo atsirasti ir tiesioginis šių žmonių prievaizdas ar darbų organizatorius, kuris įgavo dvaro medžioklio, kiek vėliau – dvaro girininko statusą. Be to, savo medžioklės reikalus norėjo lemti pats valdovas arba jo centrinis dvaras. Taip susidarė prielaidos atsirasti vyriausiajam LDK valdovo dvaro medžiokliui, taip susiformavo išbaigta valdovo medžioklės tarnyba.
Remdamiesi esamais šaltiniais (kiek jie yra ištirti), galime tvirtinti, kad nuo 1466 m. LDK funkcionavo medžioklės-miškų tarnyba su aukščiausiu pareigūnu prie valdovo dvaro – didžiuoju Lietuvos medžiokliu ir atskirų dvarų osočnikais, šauliais, medžiokliais ir galbūt girininkais. Pirmasis iš šaltinių žinomas didysis medžioklis - Mikas Vieštortavičius ėjo šias pareigas 1466–1473 metais. Taigi, kalbant apie valstybinės medžioklės ir miškų tarnybos atsiradimą, tai formalia data turėtų būti laikomi 1466 metai. Tai reiškia, kad 2016 m. galime minėti jos garbingą 550-mečio sukaktį. Tačiau tai nereiškia ir negali būti tapatinama su girininkijų atsiradimu, nes bent iš pradžių ši tarnyba priklausė ne kokioms nors girininkijoms, o valdovo dvarams.
Dėl savarankiškų girininkijų egzistavimo konkrečios informacijos iki XVI a. vidurio neradome. Žinoma, neatsižvelgiame į tuos autorius, kurie manė, kad be girininkijų negalėjo būti ir girininkų, arba tuos, kurie be jokių ceremonijų gudiškąjį „пуща“ vertė ne į „girią“, o į „girininkiją“. Gedimino Isoko 2006 m. parašytoje „Lietuvos girių ir medžioklės istorijoje“ apie girininkus ir kitus miškų pareigūnus gausu informacijos nuo Babilonijos bei Antikos laikų, taip pat minimi daugelio Europos šalių girininkai, bet LDK girininkijų atsiradimo ir nykimo klausimai tyliai apeiti ar visiškai nekonkretinti. Peržvelgę gausią lenkiškų miško istorijos šaltinių informaciją, kurioje labai plačiai reprezentuojama pietinė Sūduva ir apskritai etnografinė Lietuva, konkrečių atsakymų irgi neradome, nors visi miškų ūkio formavimosi ir raidos ypatumai, taip pat didžiųjų miško masyvų apgyvendinimo eiga čia pateikiama palyginti argumentuotai ir išsamiai.