Net ir nieko nesuprantantys apie miškus pastebi, kad viename Lietuvos regione vyrauja vienų medžių rūšių miškai, kitame – kitų. Pavyzdžiui, keliaujant Dzūkijoje ar pajūryje, akivaizdžiai matyti, kad šias vietoves puošia pušynai. Kodėl?
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjas Vidas Stakėnas aiškina, kad, pirmiausia, tai lemia atskirų medžių rūšių ekologinis optimumas pagal dirvožemio derlingumą bei drėgnumą. Vienos medžių rūšys, pavyzdžiui pušis, pasižymi plačia ekologine skale, kitos – ne.
„Pušis sėkmingai gali augti nuo pačių nederlingiausių ir drėgniausių iki derlingiausių ir sausiausių dirvožemių. Kitos rūšys (drebulė, beržas, eglė, ąžuolas) turi siauresnę ekologinę skalę. Šios rūšys neauga pelkėse, ir skurdžiuose smėlžemiuose (išskyrus beržą), tačiau kuo derlingesnis dirvožemis, tuo geriau jos jaučiasi“, – vardija mokslininkas.
Jis tęsia, kad labiausiai derlingus dirvožemius mėgsta uosiai ir guobos. Štai pelkiniuose dirvožemiuose auga tiktai pušys, plaukuotieji beržai bei juodalksniai.
Kalbėdamas apie palankias ir nepalankias sąlygas medžių rūšims, V. Stakėnas nepamiršta ir kito svarbaus veiksnio – žmogaus veiklos.
„Realiai medžių rūšių paplitimą atskirose Lietuvos dalyse lemia dirvožemiai bei žmogaus ūkinė veikla. Rūšys gali būti tikslinės (geriausiai augančios esamose sąlygose) tam tikroje vietovėje ar konkrečioje vietoje ir jos yra labiau puoselėjamos miškininkų (želdinimas, ugdomieji kirtimai ir kt.). O rūšys, augančios optimaliose sąlygose, yra labiau konkurencingos, lyginant su neoptimaliose sąlygose augančiomis rūšimis“, – paaiškina specialistas.
Kaip rūšių pasiskirstymą gali lemti gamtinės sąlygos?
Kaip aiškina V. Stakėnas, besikeičiant gamtinėms sąlygoms, šiltėjant klimatui, miško medžių rūšių pasiskirstymas Lietuvoje iš esmės nesikeičia.
„Kaip jau minėjau, tai lemia dirvožemio sąlygos ir pačių rūšių ekologija. O, pavyzdžiui, Dzūkijos miškų sudėčiai gali turėti įtakos ūkinė veikla (tiksliau neveikimas), jei plynos kirtavietės nebus atsodinamos pušimi – optimaliausia tomis sąlygomis medžių rūšimi. Savaime gali kiek padidėti beržų“, – tikina mokslininkas.
Anot pašnekovo, dėl ekosistemų eutrofikacijos (dirvožemio derlingumo didėjimo) skurdžiuose dirvožemiuose nežymiai gali padaugėti eglių. Kita vertus, pati klimato kaita eglei nėra palanki. Mat, eglė yra šiaurinė medžių rūšis. Šiaurinės rūšys yra prisitaikiusios prie atšiauresnio klimato, todėl negali konkuruoti su lapuočių zonos rūšimis, kurios atkeliauja į jų teritoriją. Kita vertus, klimato atšilimas parankus daugeliui lapuočių medžių rūšių, labiausiai paplitusių Vidurio Europoje. Pavyzdžiui, paprastasis ir bekotis ąžuolai, liepos, skroblai, bukai, guobos.
Kokius dirvožemius mėgsta kiekviena medžių rūšis?
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės patarėjos Zitos Bitvinskaitės, medžių rūšys įsitvirtina ir auga tose vietose, kurios joms palankiausios: „Ne veltui sakoma, kad prieš ruošdamasis sodinti mišką, pirmiausiai apsižvalgyk aplinkui, kokie medžiai ir kaip šalia auga. Pušis, turinti gilią šaknų sistemą, – nederlingų ir sausų augaviečių medis, todėl ją dažniausiai sutiksime pietinėje ir rytų Lietuvoje, Kuršių nerijos smėlynuose, aukštapelkėse ir kituose nederlinguose ir sausuose Lietuvos dirvožemiuose, ja dažniausiai apželdinami išeksploatuoti karjerai. Eglė smėlynuose neauga, bet mėgsta vidutinio derlingumo augavietes – nuo priesmėlių iki sunkių priemolių, tačiau nemėgsta stovinčio vandens. Turi paviršinę šaknų sistemą, todėl pastaraisiais metais sausomis ir vėjuotomis vasaromis apsilpsta, ją vis dažniau puola miško kenkėjai. Jeigu pušis – šviesamėgė, tai eglė – ūksminis medis.“
Beržas – labiausiai prisitaikiusi ir įvairiose augavietėse auganti, gerai savaime plintanti medžių rūšis – nuo smėlynų iki derlingų, nuo sausų iki pelkinių dirvožemių. Uosiai ir juodalksniai – derlingų ir drėgnų dirvožemių medžiai. „Pastarąjį dešimtmetį derlingiausias ir drėgnas augavietes mėgę uosiai dėl infekcinės ligos sparčiai nyksta ir savo augavietes užleidžia juodalksniams, mėgstantiems derlingas, puveningas, durpines ir drėgnas, net užmirkusias augavietes, kuriose kitos medžių rūšys negalėtų augti. Tačiau ši medžių rūšis nemėgsta stovinčio vandens ir rūgščių dirvožemių“ – teigia Z. Bitvinskaitė.
Derlingus, bet neužmirkusius dirvožemius mėgsta ir ąžuolai, liepos, skroblai. Liepos ir skroblai – tipiški ūksminiai medžiai, todėl jie – geriausi ąžuolo, kuris neapkenčia viršūnės stelbimo, palydovai. Pasak pašnekovės, šias ąžuolų ypatybes geriausiai apibūdina posakis ,,ąžuolas mėgsta augti su kailiniais, bet be kepurės“. Skroblas mėgsta sunkius priemolio ir molio dirvožemius, tačiau nemėgsta vandens pertekliaus. Liepų šaknų sistema labai gili, todėl jos atsparios vėjovartoms, gali augti ne tik su ąžuolais, bet ir su eglėmis, guobiniais, klevais.
Klevas dirvožemiui reiklus, mėgsta derlingesnius ir pakankamai drėgnus dirvožemius, atsparus vėjui, pakelia ūksmę, gali augti su ąžuolais kaip jų palydovas. Iš guobinių medžių Lietuvoje auga trys rūšys – paprastasis skirpstas, kalninė guoba ir paprastoji vinkšna. Jos mėgsta derlingą ir drėgną dirvožemį, puikiai dera su ąžuolais, kartais naudojamos priešeroziniams želdiniams. Baltalksnis – auga vidutiniškai derlinguose drėgnuose dirvožemiuose, nemėgsta užpelkėjusių ir rūgščių. Jis apleistų plotų, dykviečių medis.
„Vykstant klimato kaitai, verta paminėti vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje parkuose ir miškuose augančius bukus, kurie ateityje, šiltėjant klimatui, gali tapti perspektyvia medžių rūšimi. Bukai mėgsta purius, drėgnokus priemolius ir priesmėlius, bet neatsparūs šalčiui. Jų genetiniams kilmės ir prisitaikymo tyrimams Lietuvoje pastaruoju metu skiriama nemažai dėmesio. Anksčiau Lietuvoje nemažai dėmesio buvo skiriama maumedžių, kurie Lietuvoje pradėti veisti daugiau kaip prieš 150 metų, selekciniams tyrimams ir sėklinės miško bazės plėtrai. Maumedžiai mėgsta derlingus vidutinio drėgnumo priesmėlius ir priemolius, bet nemėgsta užmirkusių dirvožemių. Ši medžių rūšis atspari šalčiui, šviesamėgė, atspari vėjovartoms: turi gilią šaknų sistemą. Kad europiniai maumedžiai gali puikiai augti Lietuvoje, liudija Prienų rajone esantis Degsnės maumedynas, augantis normalaus drėgnumo derlingame priemolyje nuo 1849 m. Tai našiausias Lietuvos medynas, 1 ha sukaupęs net 1600 kub. m. medienos, dar 1960 m. paskelbtas botaniniu draustiniu“, - komentuoja Aplinkos ministerijos atstovė.
Kokių miškų Lietuvoje daugiausiai?
Keliaujant po Lietuvą, dažniausiai matome pušynus. Ar tikrai Lietuvoje jie užima didžiausią miškų plotą? VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miškininkystės skyriaus vadovas Darius Stonis pateikia statistiką, iš kurios matyti, kad spygliuočių medynai auga 1144,1 tūkst. ha plote, jie sudaro didžiąją medynų dalį (55, 6 proc.). Minkštaisiais lapuočiais (beržas, juodalksnis, mažalapė liepa, drebulė) apaugę 843,9 tūkst. ha (41 proc.), kietaisiais lapuočiais (ąžuolas, uosis, klevas, skroblas, guobos) – 68,1 tūkst. ha (3,3 proc.).
„Didžiausius plotus Lietuvoje užima pušynai – 711,9 tūkst. ha, eglynai - 429,8 tūkst. ha plotą. Tarp minkštųjų lapuočių labiausiai paplitę beržynai. 2018 m. jie užėmė 453,6 tūkst. ha. Juodalksnių plotai užėmė 159,6 tūkst. ha., baltalksnynų - 121,8 tūkst. ha., drebulynų plotai - 95,8 tūkst. ha. Ąžuolynų plotai nuo 35,7 tūkst. ha išaugo iki 46,7 tūkst. ha. Tuo tarpu uosynų plotas sumažėjo nuo 51,4 tūkst. ha iki 13,6 tūkst. ha“, – vardija specialistas.
VĮ Valstybinių miškų urėdijos duomenimis, 2018 metais miško žemės plotas Lietuvoje buvo 2195,6 tūkst. ha ir užėmė 33,6 proc. šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 150,3 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 2,3 proc.