Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) direktoriaus Jono Satkūno iniciatyva Lietuvos geologijos tarnybos specialistai kartu su geologijos mokslų daktaru Kęstučiu Kadūnu ištyrė Lietuvos šaltinius ir versmes, sudarydami 220 šaltinių ir versmų Lietuvos katalogą („Lietuvos šaltinių katalogas. 220 šaltinių ir versmių“). LGT specialistai su GRYNAS.lt žurnalistais dalinasi surinkta medžiaga ir išskiria įdomiausių Lietuvos šaltinių ir versmių TOP 10.
Kas yra versmė arba šaltinis?
Versmė arba šaltinis, anot LGT specialistų, yra vieta, kur požeminis vanduo natūraliai trykšta iš po žemės paviršiaus. Dažnai susidaro ten, kur požeminio vandens sluoksniai kertami dabartinio reljefo formų (slėnių, raguvų, ežerų, duburių). Taip pat gali susidaryti dėl geologinių-struktūrinių vietovės ypatybių, uolienų filtracijos. Versmės būna paviršinės, gruntinės arba artezinės. Kaip aiškina geologai, pirmųjų dviejų tipų šaltinių vandens temperatūra, cheminės savybės priklauso nuo aplinkos. Arteziniai šaltiniai yra pastovūs ir trykšta dėl tarpsluoksninio slėgio.
Daug ištirpusių druskų turinčios versmės vadinamos mineralinėmis ir būtent šis vanduo yra fasuojamas bei parduodamas parduotuvėse arba naudojamas gydomosioms procedūroms.
Šaltinio vandenyje apstu mineralų
Tačiau šaltinių ir versmių vandenyje yra ne tik druskų. Praktinį vandens panaudojimą lemia jo fizikinės ir cheminės savybės. LGT Hidrogeologijos skyriaus specialistų teigimu, geriamasis vanduo turi būti bespalvis, bekvapis, neturėti skonio, būti skaidrus (nedrumstas), normalios temperatūros. Mokslininkai aiškina, kad vandens spalvą lemia organinių (humino ir fulvo) rūgščių, geležies ir mangano kiekis jame. Kvapas ir skonis gali atsirasti dėl natūralių, biologinių procesų, dėl taršos specifiniais chemikalais ir dėl vandens chloravimo vandenruošoje. Vandens kvapas ir skonis gali atsirasti paskirstymo tinkle. Grėsmės sveikatai šie rodikliai nekelia, tačiau dažnai yra normuojamos juos sukeliančios priežastys, pvz., liekaninis chloras, geležis, cinkas.
Vandens drumstumo priežastimi gali būti molio, smėlio dalelės, dumblas, organiniai koloidai, netirpūs geležies junginių dribsniai. Vandens temperatūra nėra normuojama, tačiau padidėjusi temperatūra keičia kitas vandens fizikines savybes, suaktyvina įvairius mikroorganizmus, todėl geresnis yra šaltas vanduo.
Natūraliomis sąlygomis gamtoje vanduo nėra chemiškai grynas. Požeminis vanduo, kuris trykšta iš po žemės ir susiformuoja šaltinis, yra daugiakomponentinis mineralinių druskų tirpalas, kuriame yra kalcio, magnio, kalio natrio, chlorido, sulfato hidrokarbonato, fluoro, mangano, geležies, jodo, cinko dalelių ir junginių.
Senovėje šaltinio vanduo buvo bene vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Ir šiais laikais, anot LGT specialistų, visų į katalogą įtrauktų šaltinių ir versmių vandenį galima gerti. Tačiau, kaip ir vandens telkiniai, jie yra labai jautrūs bet kokiai taršai.
Geologijos mokslų daktaras K. Kadūnas pažymi, kad didžiausia tikimybė šaltiniams būti užterštiems yra dėl vis intensyvėjančios ūkinės veiklos.
„Daugumos tirtų šaltinių vanduo yra švarus. Tačiau šaltiniai, trykštantys miestuose, neretai yra teršiami. Ar tai būtų nitratai, ar chloridai (gatvių barstymo druska ir nutekėjimai į požeminį vandenį iš vamzdynų). Retai, bet taršos pėdsakai aptinkami ir kituose šaltiniuose. Atrodo jie miške, bet pasižvalgius tolėliau nuo šaltinio rasime ariamus ir tręšiamus laukus. Iš jų požeminis vanduo „atiteka“ iki šaltinio“, – aiškina mokslininkas.
Lietuvos šaltinių kataloge yra aprašyta net 220 Lietuvos šaltinių ir versmių, tačiau LGT mokslininkai išskyrė TOP 10 įdomiausių šaltinių ir versmių.
1. Druskelės šaltinis
Alytaus rajone, Norkūnų miške, Nemuno kairiajame krante, apie 1,5 km į Rytus nuo Balkasodžio kaimo yra Druskelės šaltinis. Miškingo šlaito papėdės duburyje arti upės vagos teka 1985 m. hidrogeologiniu gamtos paminklu paskelbtas šaltinis.
Vanduo skaidrus, švarus, bekvapis, silpnai jaučiamo sūroko skonio. Apie ištakos židinį ir nutekančioje išplovoje yra geležies nuosėdų. Druskelės šaltinis – tai natūraliai trykštantis mineralinis vanduo. Jame ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija sudaro 2,74 g/l. Daugiausia vandenyje yra chloridų ir natrio. Jame taip pat nemažai kalio, magnio ir kalcio. Iš giliai į žemės paviršių kylantis mineralizuotas vanduo skiedžiamas gruntiniu vandeniu. Todėl vandenyje aptinkama nedidelė koncentracija azoto junginių. Vandenyje gausu geležies.
Dar ir dabar senieji vietos gyventojai šią versmelę vadina Balandėlės šaltiniu. Pasakojama, kad „kadaise šiuose kraštuose gyveno graži mergelė Balandė. Užpuolus priešams, žuvo visi jai brangūs žmonės. Tai sužinojusi, ji raudojo sūriomis ašaromis, kol toje vietoje ištryško sūrus šaltinėlis. Dievai, matydami tokį skausmą, pavertė ją balandėle“. Taip ir versmei prigijo šis pavadinimas.
Vietiniai šią vietovę dar vadina Balandine arba Karveline ir todėl, kad šaltinio vandenį labai mėgsta laukiniai balandžiai. Dar kalbama, kad praeityje, kai trūkdavo druskos, žmonės šaltinio vandenį gabendavo į namus statinėmis maistui gaminti. Šiuo ir greta esančiais šaltinėliais susidomėta dar 1787 m. LDK kancleris J. Chreptavičius ir Vilniaus universiteto rektorius M. Počobutas čia buvo atsiuntęs farmacininką J. Sartorijų ir fiziką J. Mickevičių, kurie tyrė šaltinius. Šiomis versmėmis domėtasi ir vėliau, XIX ir XX amžiuje.
2. Darsūniškio mineralinis šaltinis
Kaišiadorių rajone, Darsūniškio kaime, sruvena šaltinis, nuo 1999 metų Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupės narių pastangomis šaltinio aplinka gražiai sutvarkyta. Išmūryta sienelė, lauko akmens plokštėje, kurioje iškaltas šaltinio pavadinimas „Liutika“, padaryta vandens ištekėjimo vieta.
Vanduo labai mažai mineralizuotas, jame ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija (bendroji mineralizacija) 1966 mg/l. Didžiąją dalį sudaro sulfatinis, nepašalinamas kietumas. Vandenyje gausu chlorido, natrio ir kalio. Azoto junginių neaptikta. Vandenyje aptinkama ir nedaug gamtinio chromo ir alavo.
3. Baltasis šaltinis
Pasvalio rajone, Barklainių kaime, Orijos upės kairiajame krante,„įsikūręs“ Baltasis šaltinis, kuris nuo 1985 metų saugomas Valstybės gamtos paveldo objektas.
Šaltinis trykšta pievoje, keletą metrų nuo Orijos upelio kranto. Aplinkui reti dirbami laukai, krūmynai. Vieta pritaikyta lankyti: kelyje pastatyta informacinė rodyklė, patogu privažiuoti, tvarkinga šaltinio aplinka, įrengti betoniniai laipteliai, rentinys, kuriuo prateka šaltinio vanduo. Vieta primena svirtinį šulinį – svirtimi galima iš rentinio pasisemti vandens.
Vanduo mažai mineralizuotas, mineralizacija siekia 2,4 g/l. Dėl didelės sulfato jono koncentracijos jis labai kietas, pasižymi nepašalinamuoju (pastoviuoju) kietumu. Vandens cheminė sudėtis yra pakankamai pastovi, azoto junginių neaptikta, geležies koncentracija vos 0,1 mg/l.
Apie 1977 metus į Berklainių lauko akmenų poligoną kelininkai tiesė kelią. Šaltinis buvo kelio tiesimo teritorijoje ir kelininkai kelią užtiesė ant šaltinio. Tačiau, anot istorikų, šaltinis prasimušė iš po supilto kelio pylimo, tik jau visai arti Orijos upės vagos.
Seniau jo vandenį aplinkinių kaimų gyventojai veždavosi namo ir darydavo vonias gydymuisi.
4. Čiegio šaltinis
Čiegio šaltinis vietinių gyventojų dar vadinamas stebuklingąja versme. Trykšta šis šaltinis Padustėlio kaime, Zarasų rajone, vietinės gyventojos sodybos pakraštyje. Virš šaltinio pastatyta metaline tvorele aptverta stoginė. Šaltinio vandenį vis dar naudoja gretimi gyventojai gerti ir gyvuliams girdyti, jie šaltame šaltinio vandenyje vėsina bidonus su pienu.
Vanduo pakankamai šaltas ir geležingas (geltonos apnašos), dėl to turi specifinį geležies skonį. Vis dėlto, hidrogeologų teigimu, vanduo gėlas, turi daug mineralinių medžiagų, tačiau jame mažai natrio, chlorido jonų.
Šaltinis teka šiaurės–šiaurės rytų kryptimi. Toji versmė arba šaltinis nuo seno vietos žmonių labai gerbiama, nes, buvo tikima, kad prieš audras, didelį lietų, ledus ar net kitas nelaimes jos vanduo staiga pasikeičia: nubąla arba pasidaro nepaprastai drumzlinas. Iš to jau senesni žmonės sugeba spręsti besiartinančias nelaimes. Versmė turinti dar tą patį ritinį, kuris išlikęs nuo Pliaterių laikų. Dabartinė sodybos šeimininkė versmę apibūdinusi kaip „naudingą, bet ne stebuklingą“, nors patvirtina, kad ji ir dabar esą rodo orų ir netgi jos pačios gyvenimo pasikeitimus.
5. Rudoji versmelė
Dar vienas šaltinis arba versmė Zarasų rajone. Rudoji versmelė yra Gražutės regioniniame parke, ji saugoma kaip Valstybės gamtos paveldo objektas.
Hidrogeologų teigimu, versmė labai galinga, trykšta iš po didelių akmenų ir už apie 6–7 m įteka į Bebrynės upelį. Akmenys ir visa vaga iki upelio padengti geltonomis geležies nuosėdomis. Aplink šaltinį plyti pievos, reti daržai. Artimiausia gražiai prižiūrima sodyba yra už 100 m nuo šaltinio ištakų. Priėjimas prie šaltinio nuo labai gražiai tvarkomos sodybos, pievos pakraštyje po didingais klevais.
Šaltinio vanduo šaltas, bekvapis, skonis būdingas vandeniui, turinčiam daug geležies. Vanduo gėlas, turi daug mineralinių medžiagų.
Istorikai ir tautosakininkai yra surinkę vietinių gyventojų pasakojimų apie Rudąją versmelę. Netoli versmelės įsikūrę žmonės tvirtina, kad šaltinio vanduo tikrai esąs „daktarų pripažintas sveikas vanduo“. Tačiau yra tokių, kurie sako esą versmelės vanduo yra pernelyg rūdingas ir kad prieškaryje žmonės vandenį semdavosi ir naudojo gydymo tikslais iš kitos versmės, kuri tryško netoli vienos kaimo sodybos.
6. Lino verdenė
Švenčionių rajone, Sirvėtos regioniniame parke esančiame Sirvėtos kraštovaizdžio draustinyje, Sėtikio ežero rytinėje pakrantėje yra Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Lino verdenė.
Lino verdenė yra pušynu apaugusios kalvos, kurios aukštis 15–17 m, šlaito apatinėje dalyje. Vanduo iš Lino verdenės baseinėlio persilieja per akmeninės sienelės viršų ir nuteka į Sėtikio ežerą.
Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, be kvapo, skonis šiek tiek primena pelkių su geležimi vandenį, šaltas.
Vanduo gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų, jame nedaug natrio, chlorido, organinės medžiagos. Yra šiek tiek geležies.
Šaltinio vandeniu žmonės gydėsi akis, apšašusias vietas, paviršines odos žaizdas.
7. Šafarnės alko akivarų šaltinis
Vietinių gyventojų ir istorikų dar žinomas kaip Šafarnės velniabalių ar Gintauto šaltinis. Jis yra Trakų rajone, Aukštadvario regioniniame parke.
Kaip pasakoja hidrogeologai, Šafarnės alko akivarų vandens versmės, kunkuliuojančios tiesiog iš žemės liūnų dugne, – savita paslaptis.
„Jos visiškai atskleisti nepavyks, nes matome tik padrėkusiais kalvos pakraščiais, toliau nuo paslėpto pagrindinio ištakos židinio (ar net kelių jų), iš po padurpėjusio juodžemio išsprūstančias ir šviesiai pilkšvą smulkų smėlį plaunančias versmeles. Jų vanduo išsisunkęs iš žemės net keliose vietose tarp savęs persipynusiais akmenuoto dugno grioveliais, apibėgančiais didesnių juodalksnių šaknis, toliau sausu šlaiteliu nuteka į tvenkinį. Ties vienu jų, sugaudžiusių vandenį į vientisą tėkmę ir ką tik tarp trijų išlakių dvikamienių juodalksnių šlaitu išsprūdusią į sausos pievos pakraštį, įrengtas patvenktas betoninis rentinys“, – teigiama LGT specialistų su GRYNAS.lt pasidalintame Lietuvos šaltinių ir versmių kataloge.
Vandeniui įtekėti ir nuleisti betoninio žiedo viršuje padarytos dvi išpjovos (įskėlimai). Per šias išpjovas versmių srovė tyliai čiurlendama liejasi į šulinėlį ir išteka iš jo į vandens išmuštą duobutę. Toliau išplauto gargždo griovelio dugnu nugarma į tvenkinį. Šulinėlio vanduo iš panardinto siurblio plastmasiniais vamzdžiais per hidroforą pasiekia kiek aukščiau stovintį namą. Vanduo naudojamas buityje ir gerti.
Vanduo skaidrus be skonio ir kvapo, šaltas, gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų. Šaltinio vandenyje nustatyta 6,33 mg/l nitratų koncentracija, mokslininkų teigimu, susijusi su tuo, kad šaltinio išteklių formavimosi srityje yra organinių, durpinių nuogulų. Amonio, organinių priemaišų kiekis labai nedidelis, vandenyje aptikta ir fluoro.
8. Šaltinių kalnelis
Šaltinių kalnelis dar vadinamas Strėvos šaltinių kalneliu, Strėvos miško šaltiniu. Jis taip pat yra Trakų rajone, Aukštadvario regioninio parko teritorijoje.
Šaltinio vanduo nesudrumstas, skaidrus, bekvapis. Kaip ir daugumos regioninio parko šaltinių, yra gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų. Šaltinio vandenyje nustatytas nedidelis nitratų kiekis.
„Gali būti, kad tai lemia tik gamtinės sąlygos, nes tokia koncentracija yra labai panaši į foninę koncentraciją, nustatytą požeminio vandens sluoksniams, kurių ištekliai formuojasi miškuose“, – aiškino LGT Hidrogeologijos skyriaus hidrogeologai.
9. Kavarsko šaltinis
Anykščių rajone trykšta valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Kavarsko šaltinis, dar vadinamas Šv. Jono Krikštytojo, Švento Jono šaltiniu. Šaltinio vietoje sumūryta graži akmenų sienelė, betoniniai laiptai, gražiai sutvarkyta aplinka, įrengtas šaltinio vandenį surenkantis baseinas.
Šaltinio vanduo bespalvis, beskonis, be kvapo, šaltas, gėlas, turi daug mineralinių medžiagų. Jame nėra geležies, nitritų ir amonio. Tačiau nustatyta padidėjusi nitratų koncentracija (25 mg/l). Tai rodo, kad šaltinio vandens kokybei daro poveikį miestelyje vykdoma ūkinė veikla.
10. Svilės šaltiniai
Dar vadinami Spaudžių verdene, kuri yra Kelmės rajone, Svilės kaime. Spaudžių verdenė patenka į privačios žemės teritoriją, kuri yra Kurtuvėnų regioniniame parke, Svilės kraštovaizdžio draustinyje.
Kaip teigiama LGT specialistų ir K. Kadūno sudarytame Lietuvos šaltinių ir versmių kataloge, Valatkių miške, kur vyrauja pušynai ir telkšo Pašvinio ir Žadvainių ežerai, išteka garsieji Svilės šaltiniai – vieni iš įspūdingiausių ir didžiausi pagal turimą plotą. Juose „verda“ per šimtas „šaltinio akių“. Iš versmių ištekančiame Svilės upelyje (vieninteliame Lietuvoje) aptinkami ledynmečio reliktinių vabzdžių – arktinių apsiuvų. Birželio mėnesį šaltiniuotose pievose pražysta lietuviškosios orchidėjos gegužraibės.
Žmonės šaltinio vandenį naudoja gerti, maistui gaminti, gydymui. Netoliese yra Svilės kryžių kryžkelė. Šalia kryžkelės augo pušis, prie kurios bausti baudžiauninkai, karti 1863 m. sukilimo dalyviai. Žmonės kryžkelėje pastatė koplytstulpį. Vėliau kryžkelėje išaugo „kryžių kalnelis“, kuris tapo žmonių įžadų vieta.
Vanduo yra skaidrus, beskonis ir bekvapis, gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų. Anot LGT mokslininkų, tirtame vandenyje neaptikta pesticidų likučių (DDT, DDD ir DDE), sunkiųjų metalų koncentracija būdinga foninei.