Retas keliautojas gamtoje nestabteli ant aukšto skardžio, kad galėtų pasigrožėti reginiu. Bet kas eiliniam turistui tik aukštas skardis, mokslininkui – tai žinių šaltinis.
Nyksta ir kuriasi naujos
Atodanga – vieta, kur uolienų ar nuogulų sluoksniai atsiveria Žemės paviršiuje. Šios vietos paprastai būna paupiuose, griovų šlaituose. Ją suformuoja tekantis vanduo, ledynų slinkimas, vėjo veikla ir kiti geologiniai procesai (netgi žemės drebėjimai). Dirbtinės atodangos atsiranda kasant karjerus, šulinius, šachtas ir kt.
Geologams atodangos leidžia tiesiogiai stebėti uolienas ar nuogulas, stebėti jų slūgsojimo ypatybes, struktūras, tekstūras, nustatyti kaitos seką ir dėsningumus. Kitaip sakant, tai savotiškas metraštis, kuriame užšifruota, kaip atrodė pasaulis prieš tūkstančius metų.
„Mums, geologams, atodangos pirmiausia įdomios kaip mokslinių žinių šaltinis. Lietuvoje nuolat darome atodangų tyrimus, kasmet atvyksta jas tyrinėti ir kolegos iš užsienio. Kalnų gal ir neturime, bet atodangos – ne prastesnis geologinių žinių šaltinis“, – GRYNAS.lt pasakojo LGT direktorius dr. Jonas Satkūnas.
Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) sudarytoje Geotopų (įdomių geologinių vietų) duomenų bazėje yra duomenys apie 91 atodangą, iš jų – net 49 saugomos valstybės, o 18 paskelbtos Gamtos paminklais.
Kaip pavyzdį geologas pateikia Liškiavos atodangą, kuri neseniai buvo išbraukta iš valstybės saugomų gamtos paveldo objektų, gamtos paminklų sąrašo, kaip sunykęs gamtos paveldo objektas, nes apaugo krūmokšniais ir pasidengė žolėmis. „Jeigu kas nors ją žinojo ir ten nuvyktų – neberastų ir nebesuprastų, kad ten būta atodangos. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau: atvažiuoja geologai prie prieš keliolika metų aprašytos atodangos ir nei vienas nebesugeba jos rasti. Taip jau yra“, – sakė dr. J. Satkūnas.
Gera naujiena ta, kad bet kada gali atsirasti ir naujų atodangų. Jeigu ne per naktį, tai per kelis metus tikrai. „Pasaulyje vyksta stipri klimato kaita, o ji lemia didelius orų ekstremumus: didelės liūtys, vėtros ir t.t. Tokie procesai labai veikia atodangas, bet kada gali nušliaužti kalnas ar skardis ir atsiverti atodanga. Be to, jos būna ne tik natūralios, bet ir formuojamos žmogaus: buvusių ar esamų karjerų vietose jau susiformavo atodangos, dar vadinamos sienelėmis, kurios šiandien jau saugomos valstybės. Retai, bet būna net žmonės praneša, kad prie kokios upės atsirado naujas „skardis“. Tuomet važiuojam, tiriam, aprašom ir įtraukiam į registrus“, – apie geologų darbo kasdienybė sakė geologas.
Pavyzdžiui, kaip tik šiuo metu Ventos regioniniame parke atsivėrė nauja atodanga, kuri laukia geologų ekspedicijos.
Saugoti ar palikti gamtai?
Kaip ir daugelio gamtos objektų, vyksta amžinas ginčas koks turėtų būti požiūris dėl jų apsaugos. Atodangos – yra nuolat erozijos veikiami dariniai: veikiamos saulės, vėjo, lietaus ir upių tėkmės jos nuolat kinta. Ar tai reiškia, kad turėtume jų neliesti ir palikti pačiai gamtai tvarkytis? Ar vis tik siekti apsaugoti, parodyti žmonėms ir palikti ateities kartoms?
„Nei Lietuvos, nei pasaulio geologų bendruomenėje nėra vieningo sutarimo dėl apsaugos. Vieni sako, kad didžiausias gamtos grožis yra jos natūralume, kad ir koks jis būtų. Kiti, kad nieko blogo bandyti juos apsaugoti, pagražinti ir pritaikyti turizmui. Ta pati Pučkorių atodanga: juk turime įrengę puikią aikštelę, atvyksta daug žmonių apžiūrėti, bet aikštelė trukdo atodangai toliau „judėti“, tvirtiname šlaitus, kad jie nenukristų ir nesunaikintų aikštelės. Tai labiau etinė diskusija, bet ji kartas nuo karto atsinaujina“, – teigė LGT direktorius dr. J. Satkūnas.
Kai kurios atodangos apsaugomos netgi stogeliais. Viena tokių – Papylės atodanga. „Žmonės atvažiuoja, iš karto eina po tuo stogeliu, pasižiūri nuo jo į tolį ir galbūt net nežino, kad po jų kojomis – atodanga. Tai buvo savotiškas eksperimentas pasaugoti atodangą stogeliu. Kiek jis efektyvus – diskusijų klausimas“, – svarstė dr. J. Satkūnas.
Taip pat specialiu stogeliu bandoma saugoti ir minėtą Žagarės dolomitinę atodangą. Tai jau nenatūrali, bet žmogaus suformuota atodanga, bet dėl to – ne mažiau įdomi ir svarbi. Žagarės dolomitinė atodanga, esanti Dolomito ir Žvelgaičių gatvių sankryžoje, Žagarėje, Švėtės krante – tai vėlyvojo devono periode susiformavęs dolomitas, žinomas ne vien Lietuvos geologams. Dolomitas – tai tokia nuosėdinė uoliena, naudojama statybose. Pasak legendos, būtent dėl šių uolienų Žagarėje puikiai auga vyšnios. Be to, iš šios uolienos pastatyta Senosios Žagarės bažnyčia, buvo gaminamos kalkės, tinkamos keliams tiesti. Atodanga driekiasi apie 50 m, jos aukštis – 3 m.
VSTT 2014 m. atliko atodangos tvarkymo darbus: pašalino buvusio karjero dugno savaiminę menkavertę augaliją, velėną ir kt. apnašas, įrengė stoginę, takus, laiptus, apsauginius atitvarus atodangos viršuje ir palei kelią, pastatė informacinį stendą ir šiandien – tai gausiai turistų lankomas objektas, apie kurį anksčiau mažai kas žinojo.
Saugoti ar palikti gamtai – bus beveik „amžinas“ klausimas. Tačiau svarbu atsiminti tai, kad atodangos, kurios įtrauktos į gamtos paveldo objektų sąrašą (šiuo metu 18) – saugomos. Vadinasi, jomis negalima laipioti, negalima jų ardyti ar bet kaip kitaip kenkti.
Įdomios Lietuvos atodangos
Karmazinų atodanga – valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Vilniaus rajone, Dūkštų sen. teritorijoje. Atodanga susiformavusi dešiniajame Dūkštos upelio krante, apie 0,5 km į šiaurę nuo santakos su Nerimi, ties Karmazinų kaimu. Atodanga pasiekiama Dūkštos pažintiniu pėsčiųjų taku. Šalia stūkso Karmazinų piliakalnis, per Dūkštą nutiestas naujas metalinis pėsčiųjų tiltas. Į Karmazinų atodangą pakylama įrengtais laiptais, o jos viršuje pastatytas informacinis stendas. Paskelbtas saugomu 2005 m.
Mančiagirės skardžiai – gamtos paminklas, esantis pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, Dzūkijos nacionaliniame parke, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, 1,5 km į pietus nuo Mančiagirės kaimo, Ūlos atkarpoje tarp Zervynų ir Mančiagirės, 0,4 km į vakarus nuo Mekšrinio ežero. Saugomas nuo 1997 m. spalio 2 d.
Marių mergelio atodanga – atodanga, atsivėrusi Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Parnidžio įlankoje, Didžiosios kopos papėdėje. Matoma vietose, kur kopos statmenai nusileidžia į marias. Teritorijoje, esančioje tarp Parnidžio rago bei Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos ir priklausančioje Grobšto gamtos rezervatui, įlankos krante kopos yra išslėgusios marių mergelio, arba gitijos, sluoksnius.
Mergelio atodanga – geologinis paminklas. Būklė stabili, rytinis mergelio šlaitas nuolat veikiamas vandens erozijos. Plotas - 0,45 ha.
Skalių kalno (Stipinų) atodanga – Mūšos upės atodanga Pasvalio rajone, Joniškėlio apylinkių seniūnijoje, šalia Stipinų kaimo. Dar vadinama Stipinų atodanga. Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ir gavo Skalių kalno vardą.
Atodanga yra geologinis gamtos paminklas, 1974 m. paskelbtas valstybės saugomu. Siekiama išsaugoti prieš 350 mln. metų iš jūros dugne susikaupusių karbonatinių nuosėdų susidariusias uolienas.